Vaizdo transliacijų internetu platforma Go3 šią savaitę pradėjo rodyti naują lietuvišką komišką serialą "Mano meilė karantinas". Vieną pagrindinių vaidmenų jame sukūrė aktorius Andrius Žiurauskas, kurį neseniai per TV3 televiziją matėme ir kaip viktorinos "Galvok" vedėją. 

Televizijos ekranuose serialą ir viktoriną TV3 žiūrovai išvys rudenį. Dešimties dalių nuotykių komediją "Mano meilė karantinas" režisavo Emilis Vėlyvis. Be A.Žiurausko, čia vaidina daugeliui puikiai pažįstami kino ir teatro aktoriai: Audrius Bružas, Rimantė Valiukaitė, Mindaugas Papinigis, Donatas Šimukauskas, Sakalas Uždavinys, Aldona Vilutytė ir kiti. A.Žiurauskas seriale įkūnijo Alių – mielą, naivoką, geros širdies, bet principingą ir labai mylintį savo žmoną vyruką. Su juo ir kalbėjomės apie serialą, kuriamą personažą, gyvenimą ir darbą per karantiną.

– Ar serialas "Mano meilė karantinas" jums kažkuo ypatingas?

– Dar vienas serialas, dar vienas vaidmuo. Man tai įprastas darbas, tik daug linksmesnis. Buvau nematęs montažo, tad nekantraudamas laukiau premjeros – didžiulis siurprizas.

– Serialo autoriai žadėjo ne tik didelę humoro dozę, bet ir dabartinių gyvenimo aktualijų įkvėptą originalią istoriją. Kiek serialas atspindi tai, ką daugumai teko patirti pastaraisiais mėnesiais?

– Žiūrovai pamatys visas žinomas situacijas, su kuriomis vienas ar kitas susidūrė karantino laikotarpiu. Natūralu, kaip ir būna meninėje erdvėje, kad daugelis dalykų sutirštinta, hiperbolizuota. Visi pastebime karantino paradoksus, o kai tai sudėta į vieną vietą ir dar sutirštinta, išties smagus dalykas. Meninės raiškos filmas – toks savotiškas požiūris į reiškinį ir personažą, kuris tą reiškinį išgyvena. O Emilis Vėlyvis tikrai yra labai ryškus savo darbais. Šiuo atveju jis yra ir scenarijaus rašytojas, ir režisierius.

– Ar šio serialo filmavimas jums buvo išsigelbėjimas karantino metu?

– Tikriausiai vienas iš išsigelbėjimo kelių. Pirmiausia atsirado laida "Galvok" TV3 televizijoje, o netrukus – ir serialas. Visa tai man tikrai buvo ir meninis, ir kūrybinis, ir finansinis išsigelbėjimas. Nereikėjo sėdėti užsidarius tarp keturių sienų. Tiesa, filmuotis teko labai keistai, nes laikėmės karantino sąlygų – mūsų vienoje patalpoje nebuvo daug, nusiimdavome kaukes tik paskutinę akimirką, nuolatos dezinfekuodavomės. Nebuvo įprastos filmavimui didelės aikštelės šurmulio, žmonių – tik tiek, kiek būtina. Tačiau tie, kuriems pasisekė pakliūti į šį serialą, tikrai buvo laimingi ir patenkinti.

– Kompanija irgi buvo neeilinė – visi turintys gerą humoro jausmą...

– Tai kad Emilis Vėlyvis kitokių ir nerenka. Aš, Sakalas Uždavinys, Mindaugas Papinigis, Donatas Šimukauskas, Aldona Vilutytė – keliaujame iš vieno filmo į kitą filmą. Naujas toje komandoje gal tik Audrius Bružas, bet jis puikiai į mūsų kompaniją įsiliejo, kaip senbuvis. Naujokas mūsų kolektyve, bet ne naujokas tame chuliganiškame žanre, kokį mėgsta Emilis. Ir apskritai džiaugiuosi, kad jis ryžosi eiti į televiziją. Galiu drąsiai sakyti, kad vaidinti pas jį yra daugumos aktorių svajonė. Esu vienas tų, kuriam pasisekė. Galiu garantuoti, kad šis filmas bus įdomus – greitas montažas, aštrūs dialogai, taiklus žodynas, aktualios ir atpažįstamos temos.

– Teko skaityti, kad šiame filme vaidinate sau neįprastą personažą?

– Taip, kine pirmą kartą suvaidinau gerietį. Visada vaidindavau niekšus. Paaiškėjo, kad galiu būti ir kitoks – ne visą laiką tik bloga kitiems linkintis arba savanaudis personažas. Galiu save pabandyti ir absoliutaus gėrio apologete. Pabandžiau toks pabūti – pažiūrėsime, kaip man seksis. Mano personažas labai įdomus ir linksmas, be galo juokingas, kaip ir vaidinamos situacijos. Ir man filmavimo aikštelėje buvo linksma tapti tuo absoliučiu gėriu, angelu.

– Bet juk aktorius turi būti visapusiškas?

– Turi, bet ne visada prodiuseriams tai reikalinga. Dažniausiai, jeigu turi kažkokį savo sėkmingą amplua, prodiuseriams finansiškai naudingiau pardavinėti tavo jau visiems pažįstamą įvaizdį todėl, kad mažesnė rizika. O ir žmonės patenkinti visada pamatyti ir gauti tą rezultatą, kokio jei tikėjosi. Naujas aktoriaus amlua visada yra dalis eksperimento.

– O vaidinant nebuvo noro grįžti prie įprasto personažo?

– Ne, nes aš esu labai geras žmogus ir vaidinant blogus personažus man vis tekdavo kovoti su savimi, tą moralinį nuosmukį kažkur savo viduje pateisinti, išgyvendavau moralines kančias. O pagaliau dabar aš esu tas, kas esu. Mano herojus Alius – tiesiog doras žmogus. Būtent – doras. Silpnas ir bailus, bet jo dorumas tai atperka. Labai džiaugiausi, mėgavausi jį vaidindamas. Lengvai priėmiau šį personažą. Į mane Alius tiesiog įsikūnijo.

– Kaip atsirado "Galvok"?

– To reikėtų klausti prodiuserių. Man tiesiog paskambino ir paklausė, ar galiu vesti laidą. Sakau: taip, noriu, galiu. Tuo metu jau pusantro mėnesio sėdėjau karantine. Tada man atsiuntė scenarijų. Pagal jį ir dirbu. Bet tai vienas iš smagesnių projektų, kuriuose dirbau pastaruoju metu. Kaip džiaugiuosi serialu, taip ir laida "Galvok". Labai tikiuosi, kad ta laida dar tęsis ne vienus metus.

Darbas per karantiną man tikrai buvo ir meninis, ir kūrybinis, ir finansinis išsigelbėjimas.

– Kas jums įdomiausia toje laidoje – žmonės, jų reakcijos, tai, ką sužinote?

– Ko gero, visuma. Pradedant nuo klausimų, kurie tikrai nėra tradiciniai protmūšių ar viktorinų klausimai, kurie gana šmaikštūs. Kitą kartą galvoji – kas tokį klausimą sugalvojo ir kam tokia informacija gali būti naudinga? Bet tai yra įdomioji informacija, įvairialypė. Kai kurie klausimai su tokiais įdomiais, naudingais, pavyzdžiui, buičiai reikalingais atsakymais. Kai kurie tokie, kad tiesiog pagalvoji: Dieve, iš kur žmogus gali tai žinoti? Bet iš visos visumos tų klausimų, iš laidos dalyvių mąstymo ir susideda šitas brangakmenis, kuris vadinasi "Galvok". Nes ne tiek tas klausimas yra svarbus, kiek svarbus savo turiniu ginčas, disputas tarp komandos draugų ir priešininkų ieškant teisingo atsakymo. Tos diskusijos yra įdomiausia dalis. Ir aš pats pasižiūrėjau  penkias laidas, kurios jau išėjo į eterį, ir man atrodo, kad tai, kas buvo akcentuota, mums padaryti tikrai pavyko – ištransliuoti būtent tą įdomųjį pašnekesį, įdomų disputą.

– Tai dabar daug netikėtų dalykų žinote ir norėdamas pasipuikuoti galėtumėte tuo pasinaudoti?

– Galbūt. Tačiau nelaikau galvoje nereikalingos informacijos, juo labiau kad ir taip ten įvairių tekstų reikia saugoti... Tad vieną dieną aš žinau tuos atsakymus, bet po poros dienų mėginau kažkurį klausimą kažkam užduoti, ir jau pats nebeprisiminiau atsakymo. Kai kurie klausimai tikrai įdomūs, įstrigo ilgam.

– Televizijos laidos vedėjo patirties jau turėjote?

– Esu vedęs laidą – tai buvo daugiau "talk show", kai kalbėdavausi su vienu ar dviem dalyviais. Čia – šiek tiek kitoks formatas, bet jis man nesvetimas, nes įvairiausių renginių gyvenime esu organizavęs, režisavęs ir vedęs labai labai daug. Tačiau buvo smagu grįžti, nes senokai to nebuvau daręs. Smagiai leidau laiką, nes ir dalyviai – labai draugiški, įdomios asmenybės.

– Esate kino ir teatro aktorius, laidų vedėjas, režisierius. Kuo būti arčiausia širdies?

– Nežinau. Man gal arčiausia širdies karantinas su žmona... O šiaip tai man viską smagu daryti ir labai džiaugiuosi, kad netenka apsiriboti tik vienu darbu. Taip galima vieną dieną būti scenaristu, kitą – režisieriumi, dar kitą – aktoriumi, renginio organizatoriumi ar net scenos darbininku, dekoratoriumi, nes ir tokių darbų aš nesibaidau, man jie visi yra mieli.

– Jums karantinas suteikė nemažai veiklos galimybių. O kokios jūsų kolegų nuotaikos – tų, kuriems teko dienas leisti namuose, nežinant, iš ko reikės gyventi ateityje?

– Dabar jau geros jų nuotaikos, visi laimingi, nes grįžta į savo darbus ir veiklas. Per karantiną kai kurie tiesiog dirbo visuomeninius darbus be jokio atlygio, nes sėdėti namuose aktoriui reiškia prarasti formą, o ir tiesiog liūdna. Bet dabar jau renginiai, projektai atgyja. Aš šią savaitę jau pristatau premjerą Kauno valstybiniame lėlių teatre kaip režisierius savo statyto spektaklio "M♥Š"– vaikams ir suaugusiems apie vienišą šunį ir vienišą vaiką, kurie vienas kitą atranda. Tad sukamės kaip bitės ir, manau, ne vienas aš – visi galvoja, kaip kuo greičiau grįžti į darbus.

– Lengviau vaidinti ar režisuoti?

– Oi kaip gera yra vaidinti! Nesuku galvos dėl operatoriaus, montažo, penkiolikos aktorių ar vykdančiojo prodiuserio, kad kažką pamiršo, nepadarė. Kai esi režisierius, galvoji apie viską. Ir paskui turėsi atsakyti – kodėl tokioje šviesoje, tokiu rakursu, kodėl taip apsirengęs tas personažas ir t.t. Atsakomybės prasme vaidinti 100 kartų lengviau. Režisūra – kitoks malonumas.