DAUGIAVAIKĖS MAMOS TIKSLAS – KIEK VAIKŲ, TIEK KNYGŲ

Psichoterapeutė Aurima Dilienė prieš septynerius metus savo gyvenimą pakeitė iš esmės – su vyru ir septyniais vaikais išvyko gyventi į Prancūziją ir to nepasigailėjo. Dirba namuose, konsultuoja klientus ir turi tikslą – parašyti septynias knygas. „Kiek vaikų, tiek ir knygų – toks mano planas“,  – sako moteris.

Pranzūzija paviliojo

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete Aurima baigė pediatrijos studijas, specializavosi vaikų ir paauglių psichiatrijos srityje, tapo psichoterapeute, šeimų konsultante. Dar su vyru Vaidotu ji susilaukė septynių vaikų. Net turėdama tokią gausią šeimą nepaskendo vien tėviškuose rūpesčiuose – nenustojo svajoti, siekti ir rizikuoti. Todėl prieš septynerius metus jos iniciatyva visa šeima persikėlė gyventi į Prancūziją.

Vyriausiajai Dilių dukrai Gretai – jau 29-eri. Dar trys vaikai – Dominykas (26 m.), Bernarda (22 m.) ir Mėta (19 m.) – taip pat jau pilnamečiai. Šeimoje auga ir trys nepilnamečiai – Pasaka (16 m.) , Fėja (13 m.) ir Teodoras (11 m.).

Moteris atvira – vaikų ji nenorėjusi, juolab negalvojo, kad kada nors gali tapti daugiavaike mama. „Niekada neturėsiu vaikų. Būsiu stiuardesė ir keliausiu po pasaulį“, – jaunystėje buvo įsitikinusi A.Dilienė. Dabar suvokia, kad tokių nuostatų priežastis buvo nesėkmingai besiklostantis tėvų ir nenusisekęs ją supusių kitų šeimų gyvenimas. Kaip jau vėliau suprato, tas nenoras turėti vaikų buvo paremtas baime.

Tačiau daug ką pakeitė du gyvenimo įvykiai: pediatrijos studijos ir laiku sutiktas vyras Vaidotas, kuris didžiausią gyvenimo prasmę matė būtent vaikų auginime. Vis dėlto ir susilaukusi septynių vaikų, juos augindama ir lyg ir gyvendama pagal visuomenės primestus standartus, Aurima niekada nepamiršo troškimo gyventi svetur.

Ne mes taikomės prie vaikų, o vaikai natūraliai integravosi į mūsų gyvenimą.

„Spurdėti pradėjau susilaukusi šeštojo vaiko. Tuo metu daug kolegų jau dirbo Skandinavijoje, kuri siūlė atvykstantiems medicinos specialistams itin geras sąlygas. Buvo net savotiška mada išvykti ten darbuotis“, – prisimena pašnekovė. Tąkart susižavėjusi Danija ji jau buvo pakėlusi sparnus, tačiau sustabdė neišlaikytas danų kalbos egzaminas.

Rankų moteris nenuleido ir pagalvojo, kad šiek tiek mokėdama prancūzų kalbą galėtų namus kurtis Prancūzijoje. Vyrui, kuris abejojo sumanymu išvykti, sako pateikusi ultimatumą: jei nevyksta kartu, ji pasiruošusi pasidalyti vaikus ir išvykti viena. Supratus situacijos rimtumą ir Aurimos pasiryžimą sekti paskui svajonę, Vaidotui neliko nieko kito, kaip pritarti norui pakeisti šalį.

„Vieną dieną sėdome su vyru į automobilį ir išvykome į Prancūziją, – pasakoja A.Dilienė. – Pirmiausia atvykome pasidairyti į pietų Prancūziją, tačiau ten daug kalnų, tad iškart pagalvojau apie logistinius dalykus, kaip čia reikės suvežioti mašina tą savo vaikų kompaniją. Keliavome toliau. Mano pageidavimai tebuvo du – šiltas oras ir vandenynas arba jūra. Taip besiblaškydami atradome Prancūzijos vakaruose esantį paslaptingą Bordo miestą. Buvęs uostas, aplink  – lygumos, kažkuo primenančios Lietuvą. Taip ir nusprendėme, kad kraustysimės čia.“

Permainos – į gera

Klausantis pašnekovės susidaro įspūdis lyg persikraustymas būtų savaime suprantamas ir lengvas procesas. Paklausta, ar taip iš tiesų buvo, sako: „Viskas įvyko palaipsniui, bet tikrai nebuvo lengva – gal tik nesiskundėme. Per pusantrų metų susiruošėme: išsipardavėme viską, ką buvome susikūrę Lietuvoje, ir išvykome, Prancūzijoje neturėdami nė vieno pažįstamo.“

Labai neramu nebuvo, nes vaikų psichiatrų visur labai trūksta. Tad vykdama į Prancūziją moteris jau turėjo darbo pasiūlymą, tačiau taip susiklostė, kad juo nepasinaudojo – nenorėjo, kaip sakoma, grįžti į sistemą. Užsiregistravo kaip laisvai samdoma psichoterapeutė ir padėjo dirbti su klientais nuotoliniu būdu.

Visų mano knygų tikslas – įkvėpti žmogų norėti, stotis, eiti ir daryti.

„Man nebuvo nieko naujo, jau Lietuvoje dirbau per nuotolį – turėjau savo kabinetą namuose, klientai kreipdavosi iš įvairių miestų, – sako specialistė. – Man vis taip atsitinka. Dar kai mokykloje mokiausi, pasakiau direktoriui, kad mokiniams būtų naudingas profiliavimas. Tada direktorius pasikvietė mano mamą ir liepė mane sutramdyti, kad neskleisčiau mokykloje kažkokių erezijų. Po kurio laiko švietimo sistemoje juk būtent tai ir buvo padaryta. Panašiai ir su tomis nuotolinėmis konsultacijomis – kažkada savo iniciatyva taip dirbti pradėjau, o dabar daug psichoterapeutų taip dirba.“

Lietuvoje daugiavaikė mama su savo septyniais vaikais jautėsi šiek tiek balta varna, o Prancūzijoje labai neišsiskiria, nes čia begalė spalvų, tautų, šeimų įvairovė. Dažniausia vietinių reakcija sužinojus, kad ji turi septynis vaikus: „O, čia daug darbo.“

„Pirmas dalykas, ką aš pajutau apsigyvenusi Bordo, kad aš čia galiu dėl nieko nekompleksuoti. Jeigu aš sau atrodžiau kažkokia nelabai liekna ar nelabai graži, tai per pirmą mėnesį pasijutau absoliučiai normali, toje įvairovėje tapo labai lengva save priimti tokią, kokia esu. Buvo toks lengvas, bet geras kultūrinis šokas, – prisimena Aurima. – Kaip specialistė čia puikiai jaučiuosi, nes supratau, kad ne tik nesu blogesnė – esu geresnė. Aš išsilavinusi, o išsilavinimas čia tikrai vertinamas. Jau vien dėl to, kad esi gydytojas, čia esi gerbiamas.“

Adaptuotis nebuvo lengva

Kai šeima išvyko iš šalies, jauniausiam vaikui tebuvo ketveri. Mažiesiems – ketverių, šešerių ir dešimties – adaptacija nebuvo sunki, visi greitai įsiliejo į gyvenimą Prancūzijoje. Penkiolikos ir dvylikos metų paauglėms prireikė poros metų. Vyriausioji Bernarda greitai susirado draugų, tik su mokslais jai buvo sunkiau. Dvylikametės Mėtos paauglystė buvo sunkesnė, tai ji labai verkė, pyko. Tačiau ji turėjo muziką: ėjo į muzikos mokyklą, muzikavo ir muzika jai padėjo išplaukti. Dabar ji jau studijuoja mediciną.

„Šiandien nė vienas mūsų vaikas man nesako, kad blogai padariau. Kai atvažiavome, visi vaikai prievartos būdu įstojo į Ozo lituanistinę mokyklą, mokosi lietuvių kalbos, kad nepamirštų“, – sako pašnekovė. Visi vaikai, jei kas paklausia, atsako, kad jie yra lietuviai.

Permainos: net turėdama tokią gausią šeimą A.Dilienė nenustojo svajoti, siekti savo tikslų ir rizikuoti, todėl prieš septynerius metus jos iniciatyva visa šeima persikėlė gyventi į Prancūziją. / Aurimos Dilienės asmeninio archyvo nuotr.

„Ne mes taikomės prie vaikų, o vaikai natūraliai integravosi į mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, norėjome žaisti su vyru golfą, tačiau nebuvo kur palikti jaunėlio. Užrašėme, kad lankytų kartu, nes juk vis tiek kartu važiuoja, tai geriau, kad nenuobodžiautų. Tai tapo jam savotišku tramplinu į atrastą pomėgį. Dabar mes tik mėgėjai, retsykiais pažaidžiantys savo malonumui, o sūnus „užsikabino“, dalyvauja varžybose. Jam netiko ir nepatiko dviračių sportas, supratome, kad individualistas ir jam reikia asmeniškesnės veiklos. Kadangi norėjau pabūti prie vandenyno, užrašiau į buriavimą. Galvoju, tegul išsibando“, – prisimena emigrantė.

Pirmąkart nuvykus sūnus buvo vienintelis naujokas, be specialios aprangos, po keturių valandų iš katamarano išlipo šlapias ir drebantis, todėl galvojau, kad tai atbaidys nuo šio pomėgio. „Mama, labai šalta, bet man taaaaaip patiko“, – tąkart tepasakė Teodoras ir abu išskubėjome pirkti buriavimui reikalingos amunicijos.

Fėja lanko šiuolaikinius šokius su baleto elementais. Jai netrūksta grakštumo ir elegancijos. „Lietuvoje tikrai būčiau užrašiusi į baletą, o štai čia du viename. Jau septyneri metai lanko, puiki šokėja, tačiau ir vadovai Prancūzijoje kitokie, jokių reikalavimų, nepatinka – nešok, kažkas negerai – nedaryk. Daug lengvumo  ir ramybės, kad vis tiek juk išmoks, jokio spaudimo“, – sako pašnekovė.

Ji prisimena, kai pirmąkart pateko į tėvų susirinkimą, patyrė šoką išgirdusi, kad vaikai skaityti rašyti dar spės išmokti, pirmiausia mokysis pasakyti taip ir ne. Gebėjimas išreikšti nuomonę prancūzams itin svarbus ir to mokoma nuo mažumės.

Pilnamečiai moters vaikai jau pamažu keliauja savarankiškesniu gyvenimo keliu. Vyriausioji Greta Amerikoje šiuo metu magistro studijose Kolorado Denverio universitete. Iš tėvų ji paveldėjo smalsumą ir norą mokytis, tobulėti. Ji – profesionali muzikė. Kiti vaikai metė studijas ir pasinėrė į darbus. „Paprastus darbus dirba. Nieko ypatingo, tačiau galbūt jie dar ieško savęs. Žinoma, iš pradžių buvo piktoka, kad nesimoko, bet puikiai suprantu, kad tai jų gyvenimas, ir nebeturiu teisės jiems aiškinti ir vadovauti“,  – sako psichoterapeutė.

Paklausta, ar pati padarė klaidų auklėdama vaikus, atvirauja: „Žinoma, kad dariau jų daugybę. Man šiek tiek pikta, kai sako: tu psichoterapeutė, žinai, kaip geriausia elgtis. Ne, nežinau, nes vaikams esu tik mama, vyrui – žmona, o ne išmani mokslininkė. Tik visoms mamoms linkiu vieno – suvokimo ir įsitikinimo, kad ji yra pati geriausia mama. Tik tada, kai tuo tikime, bandome padaryti tai, kas geriausia, net darydamos klaidų. Tai leidžia maksimaliai atiduoti vaikams tiek, kiek gali dabar“,  – sako A. Dilienė.

Moteris įsitikinusi, kad baigti mokslai nepadaro mūsų ekspertais automatiškai. Tad ir baigusi studijas daugiausia praktikos ji įgijo pradėjusi dirbti, auginti vaikus ir skaitydama daug knygų.

Ji sako nuolat kartojanti, kad vaikų nereikia auklėti – su jais tiesiog reikia gyventi. Juk ir suaugę nemėgstame būti auklėjami, kritikuojami, tai kodėl tai turėtų patikti vaikui.

Knygų tikslas – įkvėpti

Savo žinias apie santykius poroje, šeimoje, apie vaikų auginimą prieš kurį laiką ji sugalvojo sudėti į knygas. Jos knygos, kaip pati sako, gimsta iš gyvenimo: iš profesinės patirties, iš to daugybės darbo su septyniais vaikais, galiausiai iš nebijojimo pasirodyti netobulu žmogumi.

Aurima jau yra išleidusi keturias knygas, dvi iš jų jau skaito ne tik lietuviai, bet ir prancūzai. Jos planas – kiek vaikų, tiek ir knygų. Tad dar bent trys turėtų išvysti dienos šviesą.

Savo pirmuosius metus emigracijoje ji aprašė knygoje „Laiškai iš Bordo“. Po kurio laiko gimė antroji, savotiškas vadovėlis apie santykius „Šeima – komandinis žaidimas“. Trečią knygą „Privati praktika“ rašė kaip „Laiškų iš Bordo“ tęsinį. Joje keturios iš realaus gyvenimo paimtos istorijos, kodėl žmonės ateina konsultuotis ir ką galima padaryti.

„Rašau apie save, nes nebijau pasirodyti, kokia esu ir kaip mąstau. Anksčiau psichoterapeutas buvo tokia tabula rasa. Tie laikai baigėsi. Juk jeigu žmogus renkasi psichoterapeutą, jis turi žinoti, koks jis žmogus: kaip jis gyvena, ką galvoja, ar jis bus autoritetas“, – aiškina specialistė.

Neseniai pasirodė jos ketvirtoji knyga „Gyvenimas su vaikais“, kurioje, kaip sako, – visas jos gyvenimas: „Apie save – parašiau, apie santykius su vyru – parašiau, apie darbą – parašiau, liko vaikai. Ilgai galvojau, kaip apie juos rašyti. Štai išėjo toks savotiškas 28 metų patirtinis vadovėlis. Mano – specialistės ir mamos – patirties sintezė. Jame visa tai, ką reikėtų žinoti apie tam tikro amžiaus vaikus. Tai ir savotiškas atsakymas visiems, dažnai klausiantiems: o kaip tau buvo? Pasiėmiau nuotraukas, grįžau į praeitį, daug ką prisiminiau. Buvo nelengvas darbelis, bet parašiau.“

Šiuo metu A.Dilienė jau turi parašiusi vaikišką knygelę apie emocijas, skirtą pradinių klasių mokiniams, maždaug nuo šešerių iki vienuolikos  metų, kurią labai norėtų išleisti ir prancūzų kalba. Rašo psichoterapinių istorijų knygą suaugusiesiems iš savo asmeninės praktikos su moralu, ko iš kiekvienos tos istorijos galima išmokti. Dar vieną knygą turi galvoje apie bene sudėtingiausią, bet ir jos mėgstamiausią sritį – porų konsultacijas. Taip nuosekliai dirbant ir bus pasiektas tikslas – kiek vaikų, tiek knygų.

„Mano gyvenimas labai įdomus ir man jis patinka, – sako Aurima. – Visų mano knygų tikslas – įkvėpti žmogų norėti, stotis, eiti ir daryti. Noriu parodyti, kad galima pačiam tą savo gyvenimą kurti, savo rankomis. Juozas Erlickas rašė: „Daug žmonių gyvena blogai. Aš jiems patarčiau gyventi gerai. Gyvenime reikia viską išbandyti.“