AR PINIGAI GARANTUOJA PARTIJAI SĖKMĘ?

„Pinigai – motinos pienas politikoje“, – prieš šešis dešimtmečius JAV politiko Jesse Unruh pasakyta frazė vis labiau pasitvirtina. Pinigai – ne vienintelis, bet vienas svarbesnių faktorių sėkmei rinkimuose.

Rinkimai brangsta

Kaip suvaldyti procesus, kad konkuruotų idėjos, o ne vis brangstantys pinigai? O gal, atvirkščiai, jau viskas taip suvaržyta, kad nematyti, jog vyksta rinkimai?

Atsakymų „Kauno diena“ ieško su Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros docente dr. Ingrida Unikaite-Jakuntavičiene, ką tik su kolega Mindaugu Jurkynu išleidusia mokslo studiją „Politinės partijos Lietuvoje: rinkimai, lyderiai ir finansavimas“.

– Ar galima šiandien laimėti rinkimus be didelių pinigų, su kelių tūkstančių eurų biudžetu?

– Pinigai nėra vienintelis faktorius, nulemiantis rinkimų rezultatus, bet tikrai vienas iš svarbesnių. Ypač jie turi įtakos rinkimuose, kuriuose yra daugiau besivaržančiųjų, be to, priklauso ir nuo institucijos ar pareigybės, dėl kurios konkuruojama.

Pavyzdžiui, savivaldos rinkimuose pastebimas didelis perrenkamumas, merai ilgalaikiai, valdančios daugumos tarybose taip pat neretai užsibūna ilgesnį laiką. Čia politikai arčiausiai žmonių, jie pažįstami rinkėjams, be to, vietos valdžia sprendžia daug ūkinių klausimų, tad savivaldybių rinkimuose gyventojai vertina konkretų žmogų, jo nuveiktus darbus. Šiuose rinkimuose pinigai ne patys svarbiausi. Bet tai savivaldos specifika.

Nacionaliniuose rinkimuose, kur konkurencija dažnu atveju didesnė, o valdžia toliau nuo rinkėjo, kandidatai mažiau pažįstami rinkėjams, jau vien tam, kad būtum pamatytas, reikia lėšų, ypač šiuo metu, kai persikraustome iš tiesioginės bendravimo erdvės į nuotolinę, įvairius medijos ir kitus kanalus. Sukurti ir pagaminti reklaminę medžiagą pinigų reikia daugiau, nei surengti tiesioginius susitikimus, kurių taip pat vyksta, tik rečiau nei anksčiau.

Sunku pasakyti, kiek eurų minimaliai reikia pasiekti gerų rezultatų rinkimuose, nes galima išsiversti su mažesne suma, jei užimi tam tikras pareigas, kuriose esi labiau matomas, tad pinigų reikia konkrečių rinkiminių idėjų sklaidai, bet ne pačiam prisistatyti. Su mažesnėmis išlaidomis lengviau laimėti rinkimus gali ir žinomi žmonės ar išpopuliarėję kokiose sudėtingose situacijose.

Faktas: pasak I. Unikaitės-Jakuntavičienės, Lietuva atitinka partijų finansavimo pasaulines demokratinių šalių tendencijas: einama kontrolės, įvairių ribojimų griežtinimo pusėn. / J. Petronio nuotr.

– Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, 2020 m. Seimo rinkimų kampanijos dalyviai išleido per 9,1 mln. eurų, 2016 m. – beveik 8 mln. Kiekvieni rinkimai vis brangesni ir ne tik infliacijos procentu. Kaip suvaldyti rinkimų brangimą, kad konkuruotų idėjos, o ne pinigai?

– Pinigų poreikis labai priklauso nuo partijos dydžio, požiūrio, ko jos norėtų ir kiek galėtų sau leisti. Tarprinkiminiu laikotarpiu jos išleidžia mažiau – lėšų reikia organizaciniam aparatui išlaikyti, palaikyti ryšius tarp skyrių. O bet kurių rinkimų metais ir jiems artėjant atsiranda daug parengiamųjų veiklų, kai kurių viešai nė nesimato. Pavyzdžiui, rengiantis rinkimams vyksta konsultacijos, mokymai.

Žinoma, didėja ir reklamos, kitų prekių ir paslaugų kainos. Bet ir galimybės partijoms suteikiamos vis didesnės, nes kiekvienais metais leidžiamos politinei kampanijai aukoti sumos auga. Pavyzdžiui, 2015 m. maksimali fizinio asmens auka galėjo būti 7 150 eurų, o šiemet – 20 180, leistinas kandidato aukos savo politinei kampanijai finansuoti dydis paaugo nuo 14 300 iki 40 360 eurų.

Valstybės bando suvaldyti rinkiminių kampanijų brangimą tam tikrais reklamų apribojimais, reglamentuoja jų įkainius rinkimų kampanijos metu. Kai kur ribojami kažkurie reklamos kanalai, ypač reikalaujantys didesnių išlaidų, pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse būdavo leidžiama skelbti tik tam tikrą kiekį reklamos televizijoje.

– O kaip bandoma suvaldyti rinkimų kampanijos išlaidų augimą Lietuvoje?

– Tai irgi bandoma daryti. Pavyzdžiui, uždrausta teikti dovanas rinkėjams. Nors suvenyrai būdavo ir nedideli, bet ko tik nedovanodavo partijos, ir taip didėjo išlaidos. Anksčiau politikai rinkimų kampanijos metu organizuodavo didelius renginius, susibūrimus su koncertais, vaišėmis po jų. Paskui ir teismuose aiškintasi, kas kam kiek sumokėjo, kas ne.

Buvo ir keistų apribojimų: vienu laikotarpiu apribota išorinė reklama, draudžiami tam tikri jos formatai ar vietos, kur ji gali būti skelbiama, nors ji ir mažiau kainuoja nei, pavyzdžiui, televizijoje. Bet paskui susivokta, kad kai jau tiek viskas apribota, nelabai matyti, kad vyksta rinkimai, o reklama suaktyvina tą laikotarpį, suteikia rinkėjams galimybių bent jau atpažinti kandidatus. Žmonės sako, kad kai daugiau juos matai, net jei tik veidus ir pavardes, tai paskatina pasidomėti, kas čia siekia būti išrinkti, ką jie siūlo.

Tad nors išlaidų rinkimams augimą bandoma kiek sumažinti per reklamos priemonių ribojimus, reikia apgalvoti, kas tikrai nereikalinga, nes reklamos reikia dėl informacijos sklaidos.

77 proc. lėšų – iš valstybės

– Tai ar, jūsų vertinimu, partijų ir rinkiminių kampanijų finansavimo reglamentavimą reiktų griežtinti, ar laisvinti?

– Manau, einame griežtesnio modelio link. Reglamentavimų kaip ir nemažai, ypač dėl paramos skaidrumo, stebima, iš kokių šaltinių ateina lėšos.

Bet partijos atranda, kaip ribojimus apeiti. Pavyzdžiui, kai buvo uždrausta juridiniams asmenims remti partijas, kai kuriuose aukotojų lapuose visos fizinių asmenų aukos būdavo vienodos – siekiančios tą maksimalią leistiną sumą, kai dar nereikia identifikuoti aukotojo. Bet vis atsiranda nauji patikrinimai ir ribojimai, tad apeinant reikalavimus bandomas gauti lėšas legalizuoti vis sudėtingiau.

Laisvinti galiojančią tvarką vertėtų nebent tam, kad atsirastų įvairesnių galimybių. Politinės partijos atsirado, kad skatintų daugiau žmonių dalyvauti politiniuose procesuose per narystę jose ar savanorystę. Vertinant iš demokratijos perspektyvos, žiūrint į partijas kaip į žmones atstovaujančias institucijas, dabartinės tendencijos, ir ne tik Lietuvoje, nėra ta kryptimi. Susirūpinus dėl finansavimo skaidrumo partijas uždrausta remti juridiniams asmenims, bet jos gauna nuolatinę paramą iš valstybės biudžeto per subsidijas. Tačiau tada jos pradeda mažiau rūpintis savo narių gausinimu, rėmėjų tinklu. Mažiau paskatų ir eiliniams nariams dalyvauti regioninėse veiklose, nes partijos tampa labiau centralizuotos, daugiau veiksmų vyksta jų centriniuose organuose, jie įgyja daugiau galios. O dėmesys artimesniam santykiui su rėmėjais mažėja.

Anksčiau politikai rinkimų kampanijos metu organizuodavo didelius renginius su koncertais, vaišėmis po jų. Paskui ir teismuose aiškintasi, kas kam kiek sumokėjo, kas ne.

Tai trūkumas, bet čia lemia, kam teiksime prioritetą: ar mums svarbiau skaidrumas, bandyti sukurti kiek įmanoma efektyvesnius kontrolės ir ribojimų mechanizmus, ar skatinti glaudesnį partijų ryšį su žmonėmis.

Ir kitose šalyse tendencijos tokios pačios: kai gauna nuolatinę paramą iš valstybės, partijos tampa uždaresnės. Dar vienas trūkumas – naujoms partijoms sunkiau konkuruoti su senesnėmis, turinčiomis stabilų valstybės finansavimą.

– Valstybė pernai partijoms skyrė 5,8 mln. Mokslo studijoje teigiate, kad šios dotacijos sudaro net 77 proc. partijų biudžeto, iš gyventojų savanoriškai skiriamos 1 proc. dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies susidaro dar 11,8 proc. ir tik 7 proc. – nario mokestis, 4,3 – kitos partijų užsidirbtos lėšos. Ar tokia didelė valstybės lėšų proporcija yra gerai?

– Lietuvoje valstybės dalis partijų biudžetuose santykinai didėja. Kitose šalyse yra įvairiausių finansavimo variantų: kai kur skiriama lėšų daugiau, kai kur – tik rinkimų kampanijų laikotarpiu, kai kur nemažą dalį sudaro nario mokesčiai, leidžiama kad ir nedidelė juridinių asmenų parama. Daug metų veikiančios partijos Vakarų valstybėse turi ir kitokių pajamų šaltinių, pavyzdžiui, iš turimo nekilnojamojo turto ar kitų veiklų, tarkim, leidybos.

– Ar reiktų mažinti kartelę, nuo kurios partijoms skiriamos dotacijos? Dabar jos skiriamos per praėjusius Seimo, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento (EP) rinkimus 2 proc. barjerą perkopusioms partijoms. Vienas šiuose rinkimuose gautas balsas partijai atnešė kiek daugiau nei pusę euro. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pernai iš valstybės gavo beveik 1,6 mln. eurų, o vienuolika iš 23 tuomet registruotų partijų – nė euro. Ar tai nediskriminuoja mažesnių partijų? Antra vertus, kaip pastebite studijoje, naujos partijos sugeba net būti tarp rinkimų favoritų.

– Manau, slenkstis parinktas gerai. Jei partija sugeba surinkti bent tokį procentą balsų, vadinasi, yra gyvybingesnė nei tos, kurios ir to nepelno.

O prie naujų partijų sėkmės Lietuvoje prisideda ne tik pinigai, bet ir rinkėjų įprotis balsuoti už naujas politines jėgas. Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį pakaitomis balsavę už dvi didžiąsias kairės ir dešinės jėgas, maždaug nuo 2000-ųjų, kai atsirado naujos į politinį centrą orientuotos partijos, rinkėjai pamėgo naujus gelbėtojus ar naujas politines jėgas, yra gana daug nepastovių balsuotojų, kurie kiekvienus rinkimus renkasi vis kitas. Taip išrenkamos visiškai naujos ar ligi tol paraštėse buvusios partijos, sugebėjusios pritraukti žinomesnius asmenis, pasiūlyti idėjų, kurios žmonėms surezonuoja, atitinka jų lūkestį ar viltį, kad bus kas naujo. Štai pastaruosiuose Seimo rinkimuose jaunimas atrado Laisvės partiją, kuri patraukė ir savo moderniomis komunikacinėmis priemonėmis.

Daugiausia – reklamai

– Kam partijos daugiausia leidžia pinigus? Pavyzdžiui, skelbta, kad iš 9,1 mln. eurų 7,7 mln. praėjusiuose Seimo rinkimuose partijos išleido reklamai.

– Apie 70 proc. ir daugiau lėšų tenka reklamai ir agitacijai politinių kampanijų metu. Kitkas – partijos aparato išlaikymui, ūkio išlaidoms.

– Partijos disponuoja nemažomis sumomis. Gal tarp rinkimų jas investuoja, kad dar kiek paaugintų?

– Pastebėjau, kad partijos turi daugiau paskolų, nei investuoja turimas lėšas.

– Ar atskirų partijų finansų valdymas skiriasi tik sumomis, ar yra kokių specifinių skirtumų?

– Nors partijos turi skirtingas pinigų sumas, bet proporciškai išlaidų tendencijos panašios. O mažos partijos praktiškai visai nieko neturi.

– Tai kuri Lietuvos partija turtingiausia?

– Tai keičiasi priklausomai nuo to, kuri laimi rinkimus ir gauna didžiausias valstybės dotacijas.

Reiktų griežtesnės kontrolės?

– 2011 m. juridiniams asmenims uždraudus remti partijas baimintasi, kad tai bus daroma nelegaliai. Taip, nutiko didžiulis „MG Baltic“ politinės korupcijos skandalas, bet masiškai, kaip kad buvo prognozuota, tokie dalykai nevyksta. Ar, jūsų manymu, dar reiktų ką padaryti partijų finansavimo kontrolei sugriežtinti?

– Gal ir nėra didelių bėdų dėl kontrolės. Ar dar yra landų? Pavyzdžiui, partijų negali remti įmonės, bet būna, kad kaip fiziniai asmenys jas pakankamai nemažomis sumomis remia įmonių vadovai, svarbesnes pareigas užimantys asmenys.

Po kiekvieno pakeitimo partijos atrasdavo, kaip jį apeiti, ir vėl kildavo poreikis keisti reguliavimą.

Po kiekvieno pakeitimo partijos atrasdavo, kaip jį apeiti, ir vėl kildavo poreikis keisti reguliavimą. Iš pradžių buvo sudėtingiau kontroliuoti lėšų apskaitymą, o dabar, kai viskas daugiau elektroninėje erdvėje, geriau ir greičiau galima įžvelgti kokius neatitikimus, pavyzdžiui, labai lengvai galima palyginti reklamos įkainius.

– Ar įmanoma misija sukontroliuoti naujas politinės reklamos formas beribiuose socialiniuose tinkluose? Vieniems koks įrašas atrodo reklama, kitiems – ne.

– Tai probleminė sritis. Bet galbūt yra ir technologijos, mechanizmai, kaip stebėti šiuos procesus.

– Baimintasi, kad partijoms leisti steigti analitiniai centrai gali tapti landa finansuoti partijas apeinant reikalavimus.

– Taip, partijos jau pristeigė tokių centrų. Bet jie taip pat turi teikti finansines ataskaitas, tad bus matyti, ar viskas daroma tinkamai.

– Dabar savivaldybių, EP rinkimuose dalyvauja ir politiniai komitetai. Ar, kaip kai kas kritikuoja, jų finansavimo ir kontrolės modelis nėra diskriminacinis partijų atžvilgiu?

– Daromais pakeitimais stengiamasi suvienodinti sąlygas.

– Ar Lietuva kuriose nors srityse iškrenta iš partijų finansavimo europinių, pasaulinių demokratinių šalių tendencijų?

– Manau, jas atitinkame ir einame ta pačia linkme – kontrolės, įvairių ribojimų griežtinimo.

Kažkada pradėjome kurti savo sistemą stebėdami, kaip tai reglamentuota Kanadoje, dabar pasižiūrime, kur yra sėkmingų pavyzdžių, ir vis padarome pakeitimų.

– Tai kiek kainuos rinkimai dar po dešimties, penkiolikos metų?

– Atsiranda naujų galimybių, ieškoma profesionalesnių sprendimų, naudojamasi marketingu, duomenų analize, o tada atsiranda poreikis apklausoms, ir visa tai kainuoja. Bet dažnai partijos deklaruoja, kad turi specialistų iš vidaus, ir jei jie atliks šį darbą, tai gali sumažinti išlaidas.

Vis dėlto JAV, kitose šalyse rinkimai tik brangsta. Tad, manau, ir Lietuvoje jie gali ir dar brangti.

Partijų pinigai

• 2020 m. Seimo rinkimų kampanijos dalyviai išleido per 9,1 mln. eurų, 2016 m. – beveik 8 mln.

• Valstybės dotacijos sudaro net 77 proc. partijų pajamų, iš gyventojų savanoriškai skiriamos 1 proc. dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies susidaro dar 11,8 proc. ir tik 7 proc. – nario mokestis, 4,3 proc. – kitos partijų užsidirbtos lėšos.

• Apie 70 proc. ir daugiau lėšų tenka reklamai ir agitacijai politinių kampanijų metu. Kitkas – partijos aparato išlaikymui, ūkio išlaidoms.

• Valstybė pernai partijoms skyrė 5,8 mln. TS-LKD gavo beveik 1,6 mln. eurų, o vienuolika iš 23 tuomet registruotų partijų – nė euro.

• 2015 m. maksimali fizinio asmens auka galėjo būti 7 150 eurų, o šiemet – 20 180, leistinas kandidato aukos savo politinei kampanijai finansuoti dydis paaugo nuo 14 300 iki 40 360 eurų.

Šaltinis: I. Unikaitės-Jakuntavičienės ir VRK duomenys