– Du dalykai man šią savaitę galvoje labiausiai išsikristalizavo, tokie patys ryškiausi įvykiai. Aišku, rusų dronų ataka virš Lenkijos – turbūt esminis savaitės įvykis, turintis pasekmių. Žinoma, dar viena tema – Lietuvos Vyriausybės galutinis sudarymas: kokia bus Ingos Ruginienės premjerės Vyriausybės kompozicija, nuo ko ji startuos. Tai didžiausia intriga. Bent jau šiandien prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad priėmė sprendimą dėl dviejų „Nemuno aušros“ ministrų. Tuo tarpu Remigijus Žemaitaitis grasina, kad ir toliau siūlys partinius kandidatus ir nesitrauks. Tad klausimas – kuo baigsis šios „viščiukų lenktynės“ ir kokias politines pasekmes tai sukurs naujam politiniam sezonui? Rima, kaip jums atrodo – ar nusileis prezidentas G. Nausėda dėl R. Žemaitaičio ministrų, ar juos atmes? Kas toliau vyks?

Rima: Kaip bebūtų, bet turime panašią situaciją, kai politikai bando matuotis savo politiniais ego – kieno didesnis, kieno stipresnis. Žinoma, nuo to kenčia valstybė, nes matome, kad mažiausiai galvojama apie valstybės interesus. Viskas vyksta su šantažais ir tokiu požiūriu į Vyriausybės formavimą. Prezidentas labai aiškiai pasakė, kad tai traktuoja kaip šantažą, ir mato tai jau ne pirmą ir ne antrą kartą ir tikisi, kad tokių epizodų bus ir daugiau.

– Tai rodo, kad greičiausiai ministrai bus atmesti. Logiška išvada peršasi tokia: kandidatai bus pastumti į šalį, ir žaidimas prasidės iš naujo.

Rima: Kitas dalykas – dar praeitą savaitę ketvirtadienį buvo signalų, o penktadienį jie tapo dar aiškesni. Tą dieną prezidento patarėjas Frederikas Jansonas pasakė, kad sprendimas bus pirmadienį. Vadinasi, bet kokiu atveju tempimas buvo neišvengiamas.

–  Linai, pratęskite, kuo baigsis šitos galios varžybos? Ar nusileis R. Žemaitaitis, ar G.Nausėda, ar bus rastas kompromisas? Kokia jūsų nuojauta?

Linas: Man atrodo, kad vis dėlto bus atmesti šitie du kandidatai. Matome, kad prezidentas, turėdamas reikalų su šia porinkimine koalicija, pajuto savo galios poveikį. Jo laikysena nebeturi tokio pasipriešinimo, kokį turėjo per praėjusią kadenciją. Ir tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes valstybėje tam ir sukurta svertų sistema – valdžios padalytos, kad viena kitą galėtų kontroliuoti. Blogai – nes tie svertai ne visada veikia laiku ir taikiai. Dabar matysime, kaip prezidento laikysena privers elgtis „Nemuno aušrą“. Ši partija pati save įsivarė į kampą dar formuodama praėjusią koaliciją, kai viskam pritarė. Dabar susigrąžinti antrinės partnerės statusą bus labai sunku.

– Rima, kuo baigsis ši įtampa ir koks variantas būtų naudingiausias valstybei?

Rima: Prezidentas puikiai supranta, kad jis negali visiškai atsisakyti kai kurių savo anksčiau išsakytų žodžių. Kalbame apie „Nemuno aušrą“ – klaidą koalicijoje, kuri dabar jau virto neišvengiama, bet vis tiek yra neišvengiama su kreivu prezidento žvilgsniu. Be to, prezidentas anksčiau sakė, kad nemato aplinkos ministro tolesnio darbo perspektyvos, o dabar gavo kandidatą būtent tą, kurio prieš tai nematė naujoje Vyriausybėje. Beje, iš susitikimo buvo labai gerų nuotraukų – vaizdas daug pasakė. Taigi, prezidentas tampa savotišku savo ankstesnių pozicijų įkaitu. Jis nenori parodyti, kad jo žodžiai netenka vertės vos tik pasirodžius „Nemuno aušros“ kandidatams. Todėl ir turime tokią sudėtingą situaciją. Paprastai tokiose situacijose ieškoma mainų.

– Buvo vilčių, kad bus pasiektas kompromisas – pavyzdžiui, Prezidentūra nusileistų dėl aplinkos ministro, o R. Žemaitaitis dėl Ž. Vaičiūno. Bet, kiek girdėjau, to barterio nepavyko įgyvendinti. Gal dėl to, kad Ž. Vaičiūnas turėjo sąlygą – pasilikti savo viceministrus.

Rima: Jei sutinki būti ministru, bet tau įkiša visą komandą iš šalies, tampi tik formalia figūra. Su tokiomis sąlygomis ne kiekvienas sutiks. Aš manau, kad tie mainai nebus lengvi, lauksime prezidento sprendimo.

– Bet įsivaizduokime R. Žemaitaičio padėtį – įsikabinęs į koaliciją, bet „skristi“ negali. Tai nėra pirmas kartas, kai vienas lieka už borto.

Rima: Taip, bet tada klausimas – kodėl niekas netapo Seimo pirmininku iš „Nemuno aušros“? Ar ne dėl to, kad buvo aišku, jog vienas kandidatas netinka, o jei jis netinka, tai ir kitiems vietos nėra? Čia vėl susiduriame su tuo, ko kas nori, ir ar tie norai neprieštarauja asmeniniams interesams ar ego. Žmogiškas faktorius politikoje egzistuoja. Todėl turime gana įdomią ir įtemptą situaciją, kuri iš esmės kilo ir dėl socdemų susilpnėjimo – jų silpnėjimas sustiprino prezidentą, o galiausiai sustiprino ir „Nemuno aušrą“. O kiek naujoji premjerė turi įtakos šioje situacijoje – labai geras klausimas, į kurį dar neturiu aiškaus atsakymo.

– Aš taip įtariu, kad lyg ir nauja premjerė galbūt šone stovi ir stebi, kuo čia šitas vyrų, kaip jūs sakėte, raumenų matavimasis pasibaigs. Bet, Linai, blefuoja R. Žemaitaitis? Ar jis gali palikti koaliciją? Ar įmanomas toks variantas, kad šioje situacijoje R. Žemaitaitis trinkteltų durimis?

Linas: Tai panašu į blefą vis dėlto, nes kol kas nematau jo ryžto iš tikrųjų eiti ir dirbti opozicijoje. Priešingai – matosi, kad jis stiprina ir aštrina savo buvimą bei retoriką kaip daugumos, jau suformuotos, dalyvis.

– Jam naudingiau po socdemų sparnu būti dabar ar išeiti? Nes kiekvienas gi sprendžia, kas jam būtų naudinga.

Linas: Jei jis laikysis tos pačios taktikos, kaip iki šiol – tarsi opozicija pozicijoje – tai visada galės manipuliuoti emocija: „mes norėtume geriau, bet mums neleidžia“. Opozicijoje tokių kalbėtojų kaip jis yra daugiau, o pozicijoje jis būtų tik vienas. Tad jam vis dėlto geriau pasilikti. Greičiausiai bus pasikeičiama tam tikrais dalykais, pavyzdžiui, dėl komiteto steigimo – čia juk irgi tarppartinis reikalas.

– Žodžiu, sakote, socdemai jam kažką duos, bet iš esmės jam naudinga toliau žaisti dviprasmybę: valdžioje ir opozicijoje vienu metu?

Linas: Taip, be abejo. Ir supraskite, kokia vis dėlto bloga situacija mūsų politikoje. Kai mes praktiškai visi sėdime vienoje gatvėje, per kelias minutes kelio vieni nuo kitų. Ir politikai bendrauja – nežinau, ar SMS’ais, ar dar kuo – bet atrodo, kad jie nesusėda prie stalo ir nesitaria. Nes toks įspūdis, kad dabar dėl R. Žemaitaičio pasiūlytų dviejų ministrų ir prezidento pozicijos kol kas kalbamasi tik per žiniasklaidą.

– Rima, Lino buvo įžvalga kad R. Žemaitaičiui geriau būti „viduje opozicijoje“, nei „opozicijoje opozicijoje“. Jis turi šiokį tokį svertą – gal nedidelį – ir ta situacija jam naudinga. Tad jis tikėtina laikysis tos pačios laikysenos, nepaisant to, kad bus daug durų trankymo, ultimatumų, šantažo ir spaudimo. Bet realaus išėjimo iš koalicijos nebus. Ar jūs taip pat manote, kad tai tik blefas? Ar vis dėlto įmanoma, kad „Nemuno aušra“ trinktels durimis, nes jiems tai būtų naudingiau?

Rima: Galimybių išeiti buvo jau ne viena, bet nė karto jomis nepasinaudota. Nors nuolat buvo kalbama apie save kaip valdžią, nebuvo indikacijų, kad tikrai norima iš jos pasitraukti. Todėl aš ir dabar šį šantažą labiau matau kaip blefą. Jei jie trinkteltų durimis dabar, socdemai iš to išloštų, o ilgalaikėje perspektyvoje „Nemuno aušra“ paskęstų jau ir taip stiprioje, margaspalvėje opozicijoje. Dėl to akivaizdu, kad toks žingsnis nebūtų naudingas nei partijai, nei jos ateičiai. Antra – visada sakėme: jeigu durimis ir bus trinktelėta, tai tik arti rinkimų datos, kad tai turėtų efektą rinkimuose. O dabar rinkimai dar nėra taip arti, kad tai atsipirktų. Taigi, daug naudingiau pasilikti: pasiimti galią, kurią duoda socdemai, derėtis dėl postų, bet kartu išlaikyti opozicionieriaus rolę valdžioje. Todėl manevravimas kol kas veikia, nematau priežasčių, kodėl jis negalėtų veikti ir toliau.

– Tikėtina, kad turėsime nervų tampymą, gal kokį kompromisą dėl ministrų, bet R. Žemaitaitis nenurims. Kita vertus, tikrai netikėčiau, kad jis trinktelės durimis. Gerai, pereikime prie kitų dalykų. Panagrinėkime, kas nutiko su dronais Lenkijoje. Tai tikrai strateginė, svarbi tarptautinė tema, kuri užpildė ir lietuvišką žiniasklaidą. Rugsėjo 10 d. naktį Rusija surengė plataus masto išpuolį prieš Vakarų Ukrainą. Į Lenkijos oro erdvę įskrido, kaip dabar jau aišku, 21 Rusijos dronas, dalis jų turėjo kovinių elementų. Žinoma tiek, kad keturi dronai buvo numušti, Lenkijos valdžia patvirtino oro erdvės pažeidimą. NATO reagavo pradėdama operaciją „Rytinė sargyba“. Ji paskelbta penktadienį, ryte, NATO generalinio sekretoriaus, o vėliau ir generolo Lekso Grinkevičiaus spaudos konferencijoje. Operacija pradėta, Lenkija gaus papildomų pajėgumų – jie bus skirti platesniam rytiniam flangui apsaugoti. Kaip skelbiama, Nyderlandai skiria oro gynybos sistemą ir 300 karių, taip pat sraigtasparnius ir dar 100 karių. Danija – du naikintuvus F-16 ir karinę fregatą. Vokietija – keturis „Eurofighter“ naikintuvus ir brigadą. Prancūzija – tris „Rafale“ naikintuvus. Tai dar ne pilnas sąrašas, bet akivaizdu, kad prioritetai yra dronų neutralizavimas, žemės ir oro pajėgų koordinacija ir greita reakcija. Linai, jūsų akimis, ką parodė šios reakcijos? Ko mums reikėtų labiausiai jose ieškoti? Vieni mato Donaldo Trumpo dviprasmišką reagavimą, kiti akcentuoja NATO greitą atsaką. O jūs ką matote?

Linas: Aš vis dėlto matau vis dar išliekantį Vakarų arba NATO bendruomenės ištižimą. Praktiškai visa Europos Sąjunga yra NATO dalis. Lenkų reakcija man patiko, bet toks įspūdis, kad juos sulaiko už rankos ir kojos kiti partneriai lyg sakydami: „nekelkit čia per daug triukšmo, su Rusija reikia elgtis delikačiai“. Ir štai ši tema, šitas leitmotyvas, kad su Rusija reikia pabandyti draugauti, jau nuo Sakartvelo įvykių yra praktiškai pakabinta girnapusė ant visos NATO kojos. Ir dar dabar turint D. Trumpą, kurio elgesys ir santykis, net sakyčiau, ne su Rusija, o su Vladimiru Putinu asmeniškai, yra kažkas jau nebe tragikomiško, bet absoliučiai tragiško. Ir mes turime šitą situaciją, kurioje visos kalbos apie tai, kad stiprinsime rytų pasienį su Rusija, atrodo gražiai, bet žiūrėkime: iškelkime klausimą – kiek dronų į Ukrainą ir į Lenkiją tyčia buvo paleista iš Rusijos, o kiek – galimai iš Baltarusijos teritorijos? Kas vyksta Karaliaučiuje, kurį jie vadina Kaliningradu? Kas ten darosi? Atsakymų neturime. Ir dar, jeigu šitoje dėlionėje pamatytume, kokia yra skysta Lietuvos laikysena...

– Ką turite omenyje – skysta?

Linas: Ne tik tų kartoninių įskridimų paieškos, kurios, beje, irgi buvo testai Lietuvai. Nes trajektorijos rodo, kad ne šiaip sau dronai skrido, kad nusileistų kažkur Lietuvoje – jie skrido aiškiai link karinių objektų. Jau dabar skysta. Mes žinome, kad yra „Zapad“ pratybos. Ir būtų visiškai normalu, jeigu per „Zapad“ pratybas būtų, pavyzdžiui, autobusų srautas iš Baltarusijos bent jau sumažintas iki vieno autobuso. O mano galva – tai iš viso reikėtų sustabdyti. Po kelių dienų, pasibaigus pratyboms, galima po truputį atnaujinti. Bet mes to nedarome. Ir mes vėl tupinėjame, bandome ieškoti kažkokių pasiteisinimų. Lygiai taip, kaip D. Trumpas kalba apie savo santykį su V. Putinu.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Rima, štai D. Trumpo reakcija. „Reuters“ savaitgalį rašė: viešas D. Trumpo pečių gūžtelėjimas dėl dronų įsiveržimų į Lenkiją kursto nerimą Europoje. D. Trumpo pirmoji reakcija – „kodėl Rusija pažeidžia Lenkijos oro erdvę dronais?“ Vėliau jis pasakė, kad tai galėjo būti klaida. Pridūrė, kad nėra patenkintas niekuo, kas susiję su šita situacija, bet tikisi, jog viskas baigsis. Ką parodė politinės reakcijos į šią dronų ataką?

Rima: Turbūt kol kas galime vertinti tik reakcijas. Nes, manau, dar daug nežinomųjų, daug baltų dėmių šitoje istorijoje. Bet pirmosios reakcijos, ypač paties D. Trumpo... Net šmėstelėjo tokia ironiška mintis: keista, kad jis dar nesusipainiojo ir nepasakė, jog jeigu jis būtų prezidentu, tai tokia situacija nebūtų įvykusi. Nes būna, kad jis užsimiršta. Bet dabar jis yra prezidentas, ir kaip matome, jo buvimas prezidentu nepadeda išvengti tokių situacijų. Panašu, kad jis neturi sprendimo. Aš matau platesnį kontekstą. Tai tęsiasi dar nuo Aliaskos, kai sakėme, kad mes iš tikrųjų nežinome, apie ką buvo kalbėta ir dėl ko buvo sutarta. Šiame kontekste matau ir Baltarusiją, su kuria JAV santykiai labai keičiasi. Matau sankcijas, kurios taikomos ne kur kitur, o aviacijai – klausimas gal net svarbesnis ne Baltarusijai, o Rusijai.

– Svarbu paminėti, praėjusią savaitę 52 politiniai kaliniai buvo paleisti. Tiksliau – 51, nes Nikolajus Statkevičius grįžo atgal į kalėjimą. Mainais amerikiečiai sušvelnino reikšmingą dalį sankcijų „Belavia“ – ne skraidymams, bet remontui.

Rima: Šitą kontekstą reikia matyti. Manau, jis yra svarbus vertinant JAV strategiją. Nors aš nesu JAV saugumo politikos specialistė, bet žiūrint iš stebėtojo pozicijos, yra dėl ko nerimauti. Ir sakyčiau, paradoksalu – ši reakcija kelia nerimą ne tik JAV atžvilgiu, bet ir Lietuvos. Nes atkreipsiu dėmesį, Saulius Skvernelis pasakė, kad krašto apsaugos ministrė galimai neviešina visos informacijos, dalis jos gali būti slepiama.

– Priminsiu kontekstą. Praėjusią savaitę vokiečių tabloidas „Bild“ parašė, kad vienas ar du dronai galėjo būti nuskridę į Lietuvą. Ir opozicija šią versiją gana rimtai svarstė. Man teko kalbėtis su opozicijos atstovais, net vienas Seimo narys man paskambino ir sakė: „Klausyk, čia rimta, čia gali būti tiesa.“ Po kelių valandų kalbinau Dovilę Šakalienę ir tiesiai paklausiau – ar neslepiate informacijos? Ji patvirtino, kad buvo gauta indikacijų apie galimą pažeidimą, tačiau pakėlus naikintuvus ir patikrinus oro erdvę, ji buvo švari.

Rima: Bet ką tai rodo? Kad politikai tokiais kritiniais klausimais nesugeba susitarti ir apsibrėžti strategijos. Ginčykitės dėl mokesčių, ginčykitės dėl pensijų, dėl „Sodros“ rezervo – bet tokiais klausimais pirmiausia turite tartis tarpusavyje, o tik tada eiti į viešumą. O dabar mes matome, kad nėra susikalbėjimo, nėra plano. Tai ir kelia nerimą. Nes, žinote, viskas atrodo gerai, kol tas dronas ne tavo kieme ir ne tavo name. Bet jei taip nutiktų, klausimas taptų labai aštrus. Ir tada spekuliacijoms – nors jos ir ne iš piršto laužtos – atsiveria laukas. O spekuliacijų mažinimui reikia nepriekaištingos komunikacijos ir aiškaus plano. Nes tas dronas gali atsidurti tavo name ir tavo kieme, su tuo kiekvieną dieną praktiškai gyvena ukrainiečiai. Politikams reikėtų apie tai rimtai pagalvoti.

– Linai, aš, pagal tai, ką seku ir matau, suprantu, kad problema egzistuoja: niekas neigia dronus ir galimas jų poveikis ateityje. Klausimas yra labai rimtas – nelabai matosi efektyvių priemonių, kaip šitą dronų grėsmę greitai neutralizuoti. Gal aš klystu, aš nesuprantu visko išsamiai, bet jeigu ta grėsmė pradėtų didėti, mes būtume pažeidžiami. Ar jums taip neatrodo, kad tai ne tik Lietuvos, bet ir NATO bendra problema? Gal ginčytis galima dėl prioritetų: ar teisingai skiriame dėmesį, gal per daug rūpinamės kažkuo kitu, gal neišmokome pamokų? Šiandien įspūdis toks, kad rimto ir greito atsako trūksta. Gal aš klystu, kaip jums atrodo?

Linas: Ne, nemanau, kad klystate. Reikėtų rimtai svarstyti. Manau, kad ir krašto apsaugos ministrė, ir mūsų kariuomenė siunčia tam tikrus signalus — kartais atrodo, kad jie kalba ne savo tekstus, o pagal kažkokių suderintų komunikatų šablonus. Galbūt yra susitarimų, kurie mums, visuomenei, nėra atskleidžiami, dėl ko priimami sprendimai, kurie šiuo momentu atrodo neaiškūs. Ir pridėkime dar tuos „braziliškus“ lėktuvus – tik dėl pavyzdžio. Jei būtų investuota į antidrones sistemas, jas vystant su vietos specialistais ir pasitelkus užsienio ekspertus, mes galėtume atrodyti visiškai kitaip. Ar neatrodo, kad kartais gauname keistoką atsakymą: mes išleidžiame lėšas, bet ne visuomet matome aiškų poveikį kasdieniams saugumo iššūkiams? Man taip pat susidaro įspūdis, kad kažkas sistemoje ne taip. Kai kurie dalykai visuomenei nėra pilnai paaiškinami. Tuo pat metu matome, kad pilietinės iniciatyvos – pvz., Šaulių sąjunga – ypač aktyvios: jie organizuojasi, prisideda iš savo kišenių, mokosi, padeda, ir jų indėlis gynyboje akivaizdus. Gal kam jų tonas ir per aštrus, bet šiandien laikas reikalauja aiškios ir, kartais, griežtesnės retorikos.

– Nauja žinia – prezidentas atmetė siūlomas Poderskio ir Jablonskio kandidatūras į Vyriausybę. Rima, nenustebino turbūt?

Rima: Na, tikrai nenustebino, ir aš čia turbūt net sureaguosiu į vieną prieš tai klausytojo išsakytą komentarą, kad prezidentas galėtų paskirti, o paskui už blogą darbą atleisti. Bet problema yra ta, kad mūsų prezidentas turi galią skirti ministrus, tačiau beveik neturi galios juos atleisti, net jeigu mano, kad jų darbas yra prastas. Kitaip tariant, jeigu premjeras nėra tokios pačios nuomonės, tai net viešai prezidento išsakyta pozicija, kad jis ministro darbą vertina blogai, premjero sprendimų nepakeičia ir ministras lieka savo pareigose. Tada jau lieka tik interpeliacija Seime, bet jeigu dauguma yra tvari, tai tokios interpeliacijos natūraliai virsta tik formalumu. Aš manau, kad tai suprasdamas G. Nausėda ir matydamas tas kitas aplinkybes, kurias mes jau aptarėme, – kad jis yra pasisakęs apie kai kuriuos dalykus, galiausiai ir apie ministrų kompetencijas. Klausimas, kaip, pavyzdžiui, pasirodė kandidatas į energetikos ministrus, nes prezidento komentarai šiuo klausimu buvo gana skeptiški. Todėl, sakyčiau, dabar turėsime naują raundą. Tai yra galvos skausmas Ingai Ruginienei, o ji juk nėra Gintautas Paluckas – ji neturi tokios įtakos R. Žemaitaičiui. Todėl natūralu, kad dabar matysime, koks bus jos žingsnis. Juk patys „Aušros“ atstovai kalbėjo, kad dabar jie teiks partinius kandidatus. Prezidentas, mano įsivaizdavimu, tokių partinių negalės patvirtinti, nes tada turėtų paneigti savo paties anksčiau labai tvirtai ir ne vieną kartą išsakytą poziciją. Todėl, manau, dabar šitoje situacijoje iš tikrųjų pasirodys I. Ruginienės lyderystė.

– O ką ji gali padaryti šiuo momentu?

Rima: Ji gali būti derybininkė ir tarpininkė – būtent tai ir turėtų įvykti, nes, nepamirškime, ji yra ministrė pirmininkė. Ji pirmiausia pati formuoja sau pavaldų kabinetą, kaip ten bebūtų. Tikroji lyderystė yra gebėjimas ne tiesiog eiti į kompromisą, o jį formuoti. Formuoti kompromisą, jį pasiūlyti kitiems ir įtikinti kitus tuo kompromisu.

– Tai čia, sakote, ne tik G. Nausėdos, bet ir I. Ruginienės valanda?

Rima: Žinoma, be jokios abejonės matau, kad abu yra įvaryti į kampą, ir „Nemuno aušros“ lyderis, ir prezidentas. I.  Ruginienė turi tam tikrą manevro laisvę. Ar jai bus lengva ieškoti kompromiso? Jokiu būdu, nieko nėra lengvo. Net ir dabar, klausydama, aš galvojau – gal Šaulių sąjungai būtų lengviau, bet yra kariuomenės klausimai, yra ir kitų atsakomybių. Todėl tie paleisti žodžiai negali būti sakomi be gilesnio apgalvojimo. Atsakomybė čia yra labai svarbi. Dėl to sakau, kad I. Ruginienės vaidmuo turi atsirasti. Ji negali likti pasyvioje vietoje.

– Linai, įsivaizduokime situaciją: šiandien teikiami partiniai kandidatai, prezidentas atmeta, tada vėl siūlomi nauji, vėl atmeta, ir gaunasi užburtas ratas. Ar galime įkliūti į šį užburtą ratą su tokia klampia ir šlubai startuojančia vyriausybe?

Linas: Galime. Ir viskas susiję su tuo, kad dabartiniai socialdemokratai kaip partija visiškai nepalyginami su tais, kurie buvo, pavyzdžiui, Butkevičiaus pirmininkavimo metu. Nepaisant to, kad tuomet buvo daug bėdų su socialdemokratine politika, bet bent jau viduje tvarkos buvo. Dabar gi socialdemokratų viduje kova tarp kelių grupių paaštrėjusi, o nė viena iš jų neturi didelės galios. Grupė, kuri dominavo, prarado du lyderius, nes abu susikompromitavo. Vienas Briuselyje, nebenori grįžti, o kitas – Vilniuje. Tai mes galime įkliūti į šitą. Reikalas dabar toks: kiek „Nemuno aušrai“ ir R. Žemaitaičiui asmeniškai užteks kantrybės nepratrūkti, nes tokio tipo žmonės vis tiek turi cholerišką temperamentą, kurį reikia mokėti suvaldyti. Jei reaguojama akimirksniu, galima juos išprovokuoti net iki pasakymo „na, jei taip – tai viskas“. Jei taip nutinka, kas tada? Žinoma, tai triukšminga politinė jėga. Ji tikrai gebėtų pritraukti dėmesį net ir būdama šone. Bet tuomet socialdemokratai grįžtų prie to, ką aš jiems siūliau iš pat pradžių – mesti šituos kompromisų ieškojimus ir formuoti mažumos vyriausybę. Pasakyti, kad dabartinėje Lietuvos geopolitinėje padėtyje mes nebegalime eksperimentuoti su partneriais, kurie žaidžia vienas kito emocijomis. Taip darė ir praėjusioje koalicijoje vienas partneris, taip daro ir kitas dabar.

– Tai, žinoma, labai įdomi tema. Bet šioje situacijoje R. Žemaitaitis išloštų konservatorių naudai. Pažiūrėkite, tai būtų tarsi balandis iš dangaus, tokia situacija Vyriausybėje.

Linas: Taip, bet yra toks dalykas. Opoziciniai konservatoriai patys neseniai buvo valdžioje per kelias krizes. Jie, mano manymu, natūraliai nekaišiotų socialdemokratams pagalių svarbiausiais klausimais, pavyzdžiui, gynybos ar dar kokiais dviem esminiais punktais, kuriuos socdemai, jei būtų protingi, pasirinktų kaip pagrindines ašis.