ĮSTATYMO PATAISA: DAUGIAU TREMTINIŲ VAIKŲ GALĖS PRETENDUOTI Į TREMTINIO STATUSĄ

Siekiant istorinio teisingumo, siūloma suteikti teisę tremtyje likusių gyventi buvusių politinių kalinių ir tremtinių šeimose ne vėliau kaip iki 1965 m. gimusiems vaikams įgyti nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinį statusą.

Tai numatančias Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pataisas įregistravo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Angelė Jakavonytė.

Pasak jos, pagal galiojantį įstatymą šiuo metu tremtinio teisinio statuso negali  gauti dalis asmenų, gimusių buvusių tremtinių, politinių kalinių šeimose už Lietuvos ribų (tremtyje). Parlamentarės A. Jakavonytės teigimu, represavimo vietose laikinai likę gyventi buvę  politiniai kaliniai ir tremtiniai neturėjo Lietuvoje kur sugrįžti ir apsigyventi, nes  buvo konfiskuota jų nuosavybė, gyvenamieji pastatai dažnai būdavo nukeliami, o dar dažniau – sunaikinami ar suvisuomeninami arba juose apgyvendinami svetimi žmonės.

„Nuosavybės grąžinimo klausimas buvo sprendžiamas tik po represuoto asmens reabilitavimo, o masinis reabilitavimo procesas prasidėjo tik 1990 m. Prie vėlesnio šių asmenų sugrįžimo prisidėjo ir lėšų iš naujo įsikurti Lietuvoje stoka.

Dalis buvusių represuotų asmenų, nors ir turėdami formalų leidimą grįžti į Lietuvą, negalėjo sugrįžti į ją gyventi ir dėl bendrų politinio, administracinio pobūdžio suvaržymų, (...) Tuo metu už Lietuvos ribų jiems gimė vaikai“, – sako A. Jakavonytė.

Pasak jos, nereti atvejai, kai, pavyzdžiui, tremtinių šeimoje už Lietuvos ribų gimė trys vaikai, du iš jų įgijo tremtinio teisinį statusą, nes gimė tėvų tremties laikotarpiu, o trečiam, taip pat gimusiam už Lietuvos ribų, tačiau pasibaigus tėvų tremties laikui, suteikti šį statutą nėra teisinio pagrindo.

Įstatymo pataisas parengusi Seimo narė A. Jakavonytė pastebi, kad sovietinės okupacijos metais sugrįžtantiems represuotiems asmenims būdavo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, įsidarbinti.

„Tuo metu dominavusi represuotų asmenų teises ribojanti diskriminacinė politika apsunkindavo ir atitolindavo sugrįžimą. Tremties vietose veikiančios represuotų asmenų priežiūrai ir kontrolei skirtos specialiosios komendantūros ar MVD (Vidaus reikalų ministerijos) vidaus reikalų skyriai kartais nepranešdavo apie tai, kad jau leidžiama sugrįžti ir apsigyventi Lietuvoje, o apie nepranešimą archyvinių duomenų nėra.

Nuosavybės grąžinimo klausimas buvo sprendžiamas tik po represuoto asmens reabilitavimo, o masinis reabilitavimo procesas prasidėjo tik 1990 m. Prie vėlesnio šių asmenų sugrįžimo prisidėjo ir lėšų iš naujo įsikurti Lietuvoje stoka.

Taip pat būdavo priverčiama pasirašyti, kad jie paleidžiami iš tremties (išregistruojami iš tremtinių įskaitos), tačiau atsisako vykti į Lietuvą. Net po leidimo grįžti gyventi į Lietuvą suteikimo, kai kada toliau buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros sąlygos), jų neišregistruodavo ir tebebuvo laikomi tremtinių įskaitoje bei administracinėje priežiūroje. Taip pat būdavo atvejų, kai tam tikrą laiką jų neatleisdavo iš darbo vietų ir neatiduodavo asmens dokumentų“, – istorines aplinkybes aiškina įstatymo pataisas inicijavusi Seimo narė A. Jakavonytė.

Anot jos, leidimus gyventi Lietuvoje suteikdavo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo ir Lietuvos SSR Ministrų tarybos specialios komisijos, nagrinėjusios prašymus paleisti iš tremties ir leisti grįžti gyventi į Lietuvą.

„Gana dažni atvejai, kai už Lietuvos ribų gimę asmenys nežino tikslių šeimos negrįžimo gyventi į Lietuvą priežasčių ir aplinkybių. Jie neturi jokių įrodančių dokumentų apie galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymą ir ribojimą jų tėvams, nes praėjo labai daug metų ir daugumos tėvai jau yra mirę. Todėl jie negali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymo“ – nustatymo“, – sako A. Jakavonytė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenimis, įsigaliojus įstatymo pataisoms, nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas galėtų būti pripažintas 400 asmenims.

Sukakus senatvės pensijos amžiui jiems skiriamos ir mokamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos.

Dokumento aiškinamajame rašte daroma prielaida, kad nuo 2024 m. iki 2028 m. kiekvienais metais teisę į nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją įgytų apie 70 asmenų. Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, kitais metais įstatymo pataisoms įgyvendinti prireiktų  apie 28 tūkst. eurų; 2025 m. – 150 tūkst. eurų; 2026 m. – 222 tūkst. eurų.

Šiuo metu tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami: asmenys, gimę (įvaikinti) buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą. Šias aplinkybes jie turi pagrįsti dokumentais. Jei tokių dokumentų nėra, aplinkybės turi būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas.

Seimo narės A. Jakavonytės parengtas Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pataisas parėmė per 50 vairioms frakcijoms atstovaujančių parlamentarų.

Siūloma, kad jos įsigaliotų 2024 m. liepos 1 d.