KAS LAIMĖS SEIMO RINKIMUS KITAIS METAIS?

Po metų, spalio 13-ąją, rinksime Seimą. Jei rinkimai vyktų šiandien, visuomenės apklausų duomenimis, triumfuotų socialdemokratai. Vis dėlto užsiliūliuoti reitingų šlove pavojinga.

Populiarūs, bet kodėl?

Jokių sensacijų partijų rikiuotėje jau senokai nėra: įvairiose visuomenės apklausose lyderiauja Socialdemokratų partija (LSDP), paskui juos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), toliau – vietomis skirtingose apklausose besikeičiančios Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (VL) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Ties 5 proc. kartele balansuoja Liberalų sąjūdis (LS), o kitiems apklausos nesuteikia daug šansų ją peržengti.

„Nežinau, kokiu pagrindu socialdemokratai tokie populiarūs apklausose: nei matau jų aktyvumo, nei partijos lyderė ir komanda kuo labai reiškiasi, tokia prisiminimų partija. Klausimas, kiek aktyvus bus jų elektoratas rinkimuose. Čia aktyvumą labai generuoja socialiniai tinklai, o socialdemokratų rinkėjai vyresnio amžiaus, juose mažiau reiškiasi“, – svarsto Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys.

Šio rugsėjo „Lietuvos ryto“ užsakymu atliktoje „Vilmorus“ apklausoje LSDP – vėl pirmoje vietoje, o per metus jų reitingai dar ir paaugo: prieš metus juos ketino palaikyti apie 20 proc. apsisprendusių, už ką balsuotų, o naujausioje – net 31,2 proc. Artimiausi jų konkurentai konservatoriai šioje apklausoje surinko 18,7 proc., „valstiečiai“ – 12,1 proc. apsisprendusiųjų simpatijų.

Tačiau, prisimena V. Gaidys, ir prieš 2016 m. Seimo rinkimus socialdemokratai apklausose ilgą laiką pirmavo. Paskui jie priėmė daug kritikos sulaukusį Darbo kodeksą, partiją supurtė keli skandalai ir, nors paskutinėse apklausose prieš rinkimus jie vis dar pirmavo, rinkimuose liko treti. „Dabar man dėl jų irgi toks netikrumo jausmas“, – sako V. Gaidys.

Tiesa, anuomet jie buvo valdantieji, o, primena Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius, Lietuvos, kaip ir kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių, rinkėjai pasižymi tuo, kad linkę bausti valdančiuosius: „Būti valdančiuoju mūsų regione – blogai, o jei ekonominė situacija prasta, efektas dar didesnis. Lietuvoje šie efektai patys ryškiausi. Vienintelis premjeras, kuris po rinkimų liko poste, buvo Algirdas Brazauskas, bet tai buvo socialdemokratų gerų derybinių gebėjimų rezultatas, o ne Seimo rinkimų rezultatų išraiška.“

Konkurentai: M. Baltrukevičiaus nuomone, socialdemokratams siekiant pergalės rinkimuose grėsmę gali kelti demokratai, šie jiems pavojingesni už „valstiečius“. / M. Baltrukevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Tarpinis finišas

Dabar socialdemokratai nėra valdantieji, o jų reitingai apklausose tikrai geri, bet, mano M. Baltrukevičius, dar negalima vienareikšmiškai sakyti, kad jie jau gali dalytis ministrų postus. Analitikas pabrėžia, kad šįsyk labai svarbus bus kontekstas: pirmiausia kitąmet vyks prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. Tiesa, pastarieji šįkart – ne tą pačią dieną kaip prezidento, tad aktyvumas bus mažas, todėl ir rezultatai bus mažiau svarbus gyventojų nuotaikas atspindintis indikatorius.

„Vis dėlto socialdemokratams svarbu, kad pasirodymas prezidento rinkimuose būtų solidus. Jei Vilija Blinkevičiūtė bus socialdemokratų kandidatė ir liks su keliais procentais balsų, nes jų elektoratas, kaip kad praėjusiuose prezidento rinkimuose, stipriai palaikys Gitaną Nausėdą, didžiausios partijos pirmininkei toks rezultatas būtų labai nemalonus“, – mano M. Baltrukevičius.

Partijų formavimosi jaunystėje būdavo vieno lyderio partijos, dabar kitų tokių nebėra.

Jis primena, kad rinkimuose veikia ir tęstinis nugalėtojo efektas: išrinkto prezidento ir Seimo rinkimus laimėjusios partijos reitingai dažniausiai kyla į viršų, tad socialdemokratams labai svarbus tarpinis finišas – prezidento rinkimai, nors ir žinant, kad dėl pergalės juose nekovos, todėl jiems reikia bandyti išspausti maksimalų rezultatą.

Svarbu, kas bus įvardytas kaip LSDP kandidatas į premjerus. Vienu metu daug kalbėta, kad tai galėtų būti Mindaugas Sinkevičius, bet, neabejoja M. Baltrukevičius, kiekvienuose debatuose kiekvienas oponentas jam primins čekiukų skandalą ir tuos du jo televizorius.

S. Skvernelio partija

V. Gaidys atkreipia dėmesį, kad centro kairėje socialdemokratai, „valstiečiai“, dar kelios partijos arti vienos kitų, tad jų rezultatas rinkimuose gali priklausyti nuo rinkėjų aktyvumo, kokios prieš rinkimus pasiūlytos patrauklios žmonėms idėjos, iškilusio naujo lyderio, žinoma, ir nuo resursų.

M. Baltrukevičiaus nuomone, vis dėlto jei socialdemokratams kažkas galėtų kelti grėsmę, tai demokratai, jie pavojingesni už „valstiečius“. Jis primena, kad Saulius Skvernelis rinkimų kampanijose gali būti labai matomas, tai parodė ir kandidatuodamas į prezidentus 2019-aisiais. Šįsyk jis bet kokia proga atkakliai neigia, kad vėl varžysis dėl šalies vadovo posto, tad jei apsigalvotų, analitiko vertinimu, būtų metų nesusipratimas. „Jis jaučia dabartinę VL poziciją, kuri nėra geriausia: nors savivaldos rinkimai jo partijai buvo geri, bet dabar jiems vėl reikia ieškoti ryškių asmenybių, kurios galėtų tempti naują partiją į viršų. S. Skvernelis dabar daugiausia bando įtikinti eurokomisarą Virginijų Sinkevičių, kad verta grįžti į nacionalinę politiką. Į jį gali būti nukreipta visa prožektorių šviesa“, – mano M. Baltrukevičius.

„Vilmorus“ apklausų duomenimis, S. Skvernelio partijos reitingai neauga. Vos susikūrę pernai metų pradžioje jie buvo pasiekę beveik 20 proc. rėmėjų nuo balsuojančių, šių metų pradžioje – 16 proc., o rugsėjį iš jų liko vos 9,1 proc.

V. Gaidys atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: kiekvienos partijos elektoratą paprastai galima apibūdinti, jie turi kažkokią nišą. Socialdemokratus akivaizdžiai remia pagyvenę rinkėjai – jų santykis su jaunimu 5:1, taip pat rajonų centrų, kaimo gyventojai, neturintys aukštojo išsilavinimo. Konservatorių elektoratas – turintys aukštąjį išsilavinimą, vilniečiai, kauniečiai, beveik nėra nelietuvių. Tarp „valstiečių“ simpatikų irgi nėra jaunimo, čia daugiausia rajonų centrų, kaimo gyventojai. Liberalus remia verslininkai, vilniečiai, žmonės iki 40 metų. Darbo partijos rėmėjų skaičius krito perpus pasitraukus Viktorui Uspaskichui, bet rusai vis dar juos remia, gal iš inercijos. Tarp Laisvės partijos (LP) elektorato labai daug jaunimo – nuo balsuojančių 28 proc. dar nesulaukę 30 metų. „Niekaip nepagaunu, kas yra demokratų rinkėjas. Tai vieno lyderio – S. Skvernelio partija. Partijų formavimosi jaunystėje būdavo vieno lyderio partijos, dabar kitų tokių nebėra“, – sako V. Gaidys.

Primena: V. Gaidys sako, kad jam dėl socialdemokratų – netikrumo jausmas. Ir prieš 2016 m. Seimo rinkimus apklausose jie ilgą laiką pirmavo, bet rinkimuose liko treti. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Kauno simpatijos

Sociologas pastebi įdomią TS-LKD elektorato situaciją. Daugiau teigiamų nei neigiamų vertinimų apklausose tarp konservatorių turi ne vienas konservatorius. Pavyzdžiui, daugiau teigiamų balsų turi konservatorius sostinės meras Valdas Benkunskas, kuris iš pradžių sutiktas įtariai, o dabar populiarus ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.

Ryškūs skirtingų pakraipų konservatoriai, V. Gaidžio manymu, gali patraukti rinkėjų ir iš kitų partijų. Už Ingridą Šimonytę gali balsuoti anksčiau liberalų, „laisviečių“ rinkėjai. Nors dabar jos reitingai kritę, prisiminus, kad per praėjusių prezidento rinkimų pirmą turą ji gavo daugiausia balsų, ji turi potencialą, kažkokį žavesį, o dabar atitinka gana agresyvaus liberalo vaidmenį. Laurynas Kasčiūnas gali patraukti iš kitų partijų elektorato konservatyviai nusiteikusių žmonių, kurie, pavyzdžiui, yra prieš lytinio švietimo programas mokyklose. „Konservatyvumas dabar populiarus, rinkimuose tai gal net gali tapti takoskyra, kurią partiją rinktis. Nemanau, kad tokia takoskyra, kaip kad kai kuriose kitose šalyse, galėtų būti parama Ukrainai – kažin ar kas laimėtų sakydamas, kad geriau sau duokim, o ne ukrainiečiams“, – mano V. Gaidys.

Kaip gali paveikti konservatoriams simpatizuojančių rinkėjų nuotaikas tai, kad I. Šimonytė ne tik vėl bus ir konservatorių kandidatė į prezidentus (nors šįsyk net ją iškėlę bendrapartiečiai neslepia nesitikintys jos pergalės), ir rinkimų į Seimą sąrašo vedlė, o paskui ir nauja partijos pirmininkė?

„Gabrielius Landsbergis nacionalinėje politikoje buvo šiek tiek pasitraukęs į šoną ir tokia pozicija jam buvo patogi, o partijai naudinga. Jis buvo svarbus partijai kaip struktūrai, bet aiški buvo I. Šimonytės lyderystė. Tad tai, kad jis nebebus partijos pirmininkas, neturėtų turėti didesnės įtakos“, – mano M. Baltrukevičius.

Jis primena, kad daugiau kaip per 30 šios partijos gyvavimo metų ji turėjo tik tris pirmininkus – Vytautą Landsbergį, Andrių Kubilių ir G. Landsbergį. „Dabar dar kartą matome dėliojimą, kad būtų labai aiškus tęstinumas ir lygioje vietoje neprasidėtų sostų karai. TS-LKD pasižymi lojaliu elektoratu ir eiliniam ištikimam konservatorių rinkėjui šios naujienos nėra tokios, kurios labai nustebintų“, – neabejoja M. Baltrukevičius.

Beje, konservatoriai ir vėl gali tikėtis kauniečių palaikymo: „Vilmorus“ apklausoje tarp apsisprendusių balsuoti juos paremtų net 29,7 proc. (11 procentinių punktų daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje), o socialdemokratus – 23,4 proc. (8 procentiniais punktais mažiau nei vidutinis statistinis šalies gyventojas).

Debiutantų šansai

Buvo laikas, kai per kiekvienus rinkimus susitverdavo po kokį populistinį naujadarą, sužavintį rinkėją, bet kai kurie, kaip kad „Drąsos kelias“, vos vieną kartą. Ar dabar, likus metams iki rinkimų, įmanomas kokių mažesnių partijų ar naujadarų spurtas?

M. Baltrukevičiaus manymu, pagal tai, ką dabar matome, Ignas Vėgėlė turbūt yra vienintelis žaidėjas, kuris būtų pajėgus sukurti Seimo rinkimuose galbūt galinčią būti konkurencingą partiją. „Jo pirminis tikslas – prezidento rinkimai. Jei rezultatas juose būtų solidus, gal jis norėtų išnaudoti šį potencialą ir Seimo rinkimuose, kurti naują partiją, o gal bandyti įeiti į jau egzistuojančią, bet ne kurią didžiąją, nes nė vienoje negautų tokio vaidmens, kokio norėtų“, – mano M. Baltrukevičius. Jo manymu, iš senųjų partijų labiausiai I. Vėgėlė siejasi su Rimanto Dagio vadovaujama Krikščionių sąjunga.

Vis dėlto, M. Baltrukevičiaus prognozėmis, I. Vėgėlė gali stengtis išnaudoti tai, kad viešojoje erdvėje jis nė su viena dabar egzistuojančia partija nesisaisto. „Petro Gražulio Tautos ir teisingumo sąjunga pasiskelbė remsianti jo kandidatūrą, bet netikiu, kad rinkimų plakatuose I. Vėgėlė norės su juo fotografuotis. Nemanau, kad ir Lietuvos šeimų sąjūdis galėtų būti ta organizacinė struktūra, per kurią I. Vėgėlė ateitų į partinę politiką, nors idėjiškai jie labai artimi. Yra niuansų, dėl kurių geriau nesiafišuoti su kokia konkrečia organizacija, nors vertybės ir panašios“, – mano analitikas.

Beje, Šeimų sąjūdžio pagrindu kuriamos partijos pradžia padaryta, bet, pasak jo, ar juos kažkur matome: „Nelabai aiški ir linija, ką jie dabartinėmis aplinkybėmis gali pasiūlyti kažką kita nei I. Vėgėlė ar kiti radikalesni politikai kitose partijose. Jei nebus kokių išorinių palankių aplinkybių, kurie Šeimų sąjūdžiui suteiktų kažkokią papildomą nišą, manau, jie bus dar vienas žaidėjas mažųjų partijų lygoje, o rinkimų rezultatų neužteks valstybės finansavimui užsitikrinti. Jei I. Vėgėlė dalyvautų Seimo rinkimuose, apie šios partijos perspektyvas reikėtų kalbėti dar niūriau, nes I. Vėgėlė labiau pajėgus patraukti rinkėją.“

V. Gaidys primena, kad naujų partijų žaibiško spurto atvejų yra buvę, pavyzdžiui, „darbiečiai“ labai greitai įgavo svorį, kilo eksponentiškai. Žinoma, juos viršun kėlė populiarus lyderis V. Uspaskichas. Sociologas mano, kad ir I. Vėgėlė dabar televiziniuose debatuose atrodo neblogai, nors gal neturi daug ko pasakyti, nes vis sugrįžta ir sugrįžta kalbėti apie skiepus. „Vis dėlto anksčiau politika kaip užsiėmimas daug kam buvo patrauklesnis, dabar ir norinčių mažiau, o energingiausi kitur energiją išlieja. Anksčiau per politiką buvo galima susikrauti kapitalo, dabar dėl pasisavinto tušinuko metus minės“, – lygina V. Gaidys.

Nežinau, kokiu pagrindu socialdemokratai tokie populiarūs apklausose: nei matau jų aktyvumo, nei partijos lyderė ir komanda kuo labai reiškiasi, tokia prisiminimų partija.

Kas stabilu

Vis dėlto iki rinkimų dar metai. „Nežinome, kaip atrodys pasaulis ir Lietuva po metų, kokios bus pagrindinės aktualijos. Tikėtina, karas Ukrainoje vis dar bus vienas pagrindinių veiksnių. Nors ekonomikos prognozės yra keleri metai į priekį, bet prognozės prognozėmis, o kaip atrodys konkreti ekonominė situacija ir gyventojų piniginės, neaišku“, – sako M. Baltrukevičius.

Pasak jo, neatmestina tikimybė, kad balsai gali pasiskirstyti taip, jog skirtumai tarp partijų bus labai maži, o TS-LKD bus pirma. Pavyzdžiui, „Spinter tyrimų“ apklausose keletą mėnesių keturios lyderiaujančios partijos yra visai viena šalia kitos. Tačiau konservatorių pergalė būtų tik simbolinė.“

Klausimas, su kuo konservatoriai galėtų sudaryti ir valdančiąją koaliciją, nes liberalai 5 proc. kartelę gal peržengs, bet „laisviečiams“ visuomenės apklausos tam vilčių nesuteikia. Juolab 2024-aisiais jiems nebeveiks ir naujumo faktorius, kuris labai padėjo 2020 m. rinkimuose.

„Dabar jie buvo didesnių partijų šešėlyje, o išsiskyrė tik tuo, kad jų pagrindinės idėjos Seime nesulaukdavo pritarimo. Vis dėlto tai nereiškia, kad „laisviečiai“ liks vienos kadencijos – ateityje tokio tipo partija gali turėti perspektyvą. Dabar jau nebėra taip, kaip kad buvo ilgą laiką, – jei jau nepatenki į Seimą, tai ir nebegrįši. Grįžo ir „valstiečiai“, ir „darbiečiai“, – primena M. Baltrukevičius.

Vis dėlto pagal tai, kaip pasiskirsto apsisprendusių balsuoti simpatijos, jei rinkimai į Seimą vyktų šiandien, „Vilmorus“ apklausos duomenimis, 5 proc. kartelę peržengtų keturios partijos – LSDP, TS-LKD, LVŽS ir VL. Liberalams kiek pritrūktų – juos palaiko 4,4 proc. Už Seimo durų liktų ir dabar jame frakcijas turintys „laisviečiai“, „darbiečiai“, Regionų partija.

„Nematau pagrindo manyti, kad „laisviečiai“ peržengs barjerą. Ir dėl praėjusių rinkimų man neaišku, kaip ten buvo. Analizavau, kur jie gavo balsų. Keista, bet gavo ir, pavyzdžiui, Zarasų rajone, kaime. Buvo įtarimas, kad balsavo dėl kažko kitko, ne dėl jų idėjų“, – sako V. Gaidys.

Yra ir stabilių dalykų, deja, nedžiuginančių. Kaip ir anksčiau, apie 40 proc. respondentų prisipažįsta neketinantys balsuoti ar yra neapsisprendę už ką. Į rinkimus neateina netgi kiek daugiau.