Kodėl politikai tyli prasidėjus krizei? Ekspertas įvardijo priežastį

Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo komunikacijos ekspertas Aistis Zabarauskas.

– Ar matote daugiau gerų, ar blogų pavyzdžių, kai politikai komunikuoja apie krizes?

– Matyti ir to, ir to, tik blogi pavyzdžiai sugeneruoja daugiau neigiamų emocijų ir ilgiau įsimena. Bet mes turime labai gerų pavyzdžių, kai komunikuoja valdžia, institucijos ar politikai. Pavyzdžiui, keturių Amerikos karių žūtys buvo fantastiškai iškomunikuotos. Yra ko mokytis iš tos situacijos, nepaisant to, kad visada yra kritikų, kuriems kažkas nepatinka. Neverta visada jų klausyti, nes kartais jie ieško rastų svetimose akyse.

Verta pasimokyti ir iš blogų politikų komunikacijos pavyzdžių. Nėra svarbiausia žiūrėti į krizinės komunikacijos mechaniką – greitį, kanalų ir formatų pasirinkimą. Daugiausia klaidų ar net tyčinių negerų veiksmų matau politikų pasirinkime, prie kokios sienos statyti kopėčias ir ką sakyti. Kartais būna visiškai išimtas vertybinis elementas ir nueinama į gudravimą, manipuliavimą, aroganciją bei landų ieškojimą. Kartais politinių technologijų produktas, pasivadinęs partija, yra įtraukiamas į valdančiąją daugumą, sprendimas dangstomas ir pateisinamas, nors valstybės požiūriu tai yra milžiniška klaida. 

Daugiausia klaidų ar net tyčinių negerų veiksmų matau politikų pasirinkime, prie kokios sienos statyti kopėčias ir ką sakyti.

Krizių komunikacijoje matau politikų manipuliavimą, gudravimą, atsisakymą vertinti situaciją vertybiškai kaip pagrindinę problemą. Kitaip tariant, tai yra laikysena, o ne pati komunikacija, kuri susideda iš mechanikos ir formatų greičio. Politikai moka paveikiai formuluoti ir ištransliuoti žinutę, tačiau dažnai žinutė yra manipuliatyvi. 

– Su kuo siejate laikysenos nebuvimą? Ar politikai mąsto apie savo reitingus ir įsivaizduoja, kad kažkas kažko nepastebės? O gal priežasčių reikėtų ieškoti kitur?

– Manau, kad priežastis yra viena – tai pasikeitusi politinė kultūra Lietuvoje. Reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl ji yra pasikeitusi į blogesnę ir kiek prisidėjo socialinės medijos kaip platforma, kuri iškėlė kvailybę, nepagarbą į pirmą planą. Politinės kultūros erozija yra stipriai kritusi. Tai, kas buvo neįsivaizduojama anksčiau, tapo labai realistiška jau dabar. 

Manau, kad priežastis yra viena – tai pasikeitusi politinė kultūra Lietuvoje. 

Jei paskaitysite senesnes knygas apie Lietuvos nepriklausomybės pradžią, pamatysite, kad net jų apsižodžiavimai buvo kitokie. Neseniai skaičiau apie momentą, kai Abišalos Vyriausybė perdavė vairą Lubio Vyriausybei ir kokiais žodžiais naujasis premjeras kalbėjo apie senojo premjero darbus. Dabar mes negirdime tokios kalbos apie savo politinius konkurentus. Prakalba apie priežastis yra ilga, bet pagrindinė priežastis yra pakitęs mūsų elgesys ir mes matome tai krizių komunikacijoje.

Aistis Zabarauskas / A. Ufarto / ELTOS nuotr.

– Ar pastebite, kad kartais politikai mėgsta pasinaudoti krizėmis ir susirinkti sau politinių taškų?

– Taip, tikrai pritariu. Tai rimta liga, kuri kenkia mums kaip visuomenei. Situacija išorėje prastėja ir mums reikėtų daugiau susitelkimo. Tačiau politikai krizes išnaudoja kaip taktines situacijas, kuriose gali sumenkinti oponentą ir susikurti sau politinio palankumo taškų. Jie kraunasi tuos taškus į pintinėlę, tikėdamiesi, kad tai sugeneruos geresnį rezultatą rinkimų metu. Jei tai ne kasdienybė, tai savaitybė.

– Ką daryti, jei matai, kad politinis oponentas kuria krizę, kurios nėra? Ar būnant ministru reikia į tai reaguoti, ar geriau praignoruoti?

– Politinėje komunikacijoje yra taisyklė, kad būtina reaguoti į didesnę dalį dalykų. Jei nereaguosi, tas dalykas pradės gyventi savarankišką gyvenimą, augs, pradės tau kenkti ir reaguoti bus per vėlu. Jei kyla mintis sureaguoti išlaikant toną ir laikyseną, tuomet reikia sureaguoti. Kai matai, kad tavo oponentas manipuliuoja, priimti sprendimą yra lengva. Sunkiau priimti sprendimą tada, kai matai, kad veikiantysis politikas daro klaidą, kurią nori išnaudoti savo taškams. Čia yra didžiausia pagunda – užpulti ir tą klaidą išpūsti, iš musės padaryti dramblį ir pajoti ant jo pro savo triumfo arką. Tai yra pagunda, kurios rekomenduoju politikams atsisakyti. Bet tiek kartų, kiek buvau šią rekomendaciją pateikęs, tiek kartų buvo nepaklausyta.

– Yra situacijų, kai patys valstybės lyderiai neturi tam tikros informacijos. Kiek žmogiškumo turėtų būti, kai komunikuoji visuomenei kažkokią žinią? Kaip savo nežinomybe nesukurti panikos visuomenėje?

– Svarbus aspektas – kiek tiesos sakyti, kad nesugadintum visuomenės. Visada laikausi principo, kad žmonės yra suaugę ir jie turi girdėti faktus tokius, kokie jie yra. Tuomet suaugę žmonės priims sprendimą, kaip jiems reaguoti. Aišku, pasakius kaip yra, dar reikia pasakyti kaip elgtis. To krizių komunikacijoje kartais pasigendu. Kai yra sakoma, kas atsitiko, turi būti aiškiai pasakyta, ką dabar daryti. 

Yra toks principas. Net jei neturi faktų ir nežinai priežasčių, yra tik viena eilutė, įvykis, tu atsistoji ir kalbi. Nekalbėjimas yra kaip laukas. Kai tu išeini, laukas susiaurėja ir žmogaus galvoje nebevyksta nei interpretacijos, nei išsigalvojimai, nei gandai. Bet tu turi ateiti ir pasakyti, kad šiuo metu žinome, jog atsitiko tas, o kitos detalės yra tikslinamos.

Nekalbėjimas yra kaip laukas. Kai tu išeini, laukas susiaurėja ir žmogaus galvoje nebevyksta nei interpretacijos, nei išsigalvojimai, nei gandai.

Prieš 15-20 metų krizės teorijos pranešimuose kalbėdavome apie reakcijos laiką nuo trijų valandų iki paros. Dabar kalbama apie 15-60 minučių. Viskas sklinda labai greitai, o jei tu nesureaguoji, žaibiškai pradeda plisti gandai bei sąmokslo teorijos. Tam net nereikia piktavalių, kurių darbas yra jaukti mūsų mąstymą bei sprendimų priėmimą. Taip veikia žmogaus protas. Jis iškart susikuria realybę ir negali turėti vakuumo. Todėl privaloma reaguoti greitai ir sakyti taip, kaip yra. Prieš dvejus metus po Seimo rinkimų buvo labai patronuojami rinkėjai ir tai atrodė kokčiai.

– Kodėl politikams kartais atrodo, kad geriau nereaguoti? Ar jie įsivaizduoja, kad rinkėjas sutapatins juos su ta krize?

– Atsakymas yra daugiasluoksnis, pabandykime jį išlukštenti. Mes turime suvokti, kaip veikia krizę valdančių žmonių jausmai ir psichologija – kovok, bėk arba sustink. Retas kovoja. Kiek esu stebėjęs žmones tokiose situacijose, dominuojanti reakcija yra neigti ir slėptis. Ne lysti po lapu, bet nekalbėti. Tai pirminė reakcija, kuri racionalizuojama visais įmanomais būdais: šiuo metu neturiu duomenų, todėl nekalbėsiu, jei pakalbėsiu, man kris kaltė ir aš to nenoriu. Nesinori būti tuo, kuris sako blogą žinią, nes pagrindinis pyktis, kurį sugeneruos žinia, kris ant to žmogaus. Yra instinktyvus impulsas atsitraukti ir nesirodyti situacijoje ir vengti gauti skiedrų. Vyksta politinė subordinacija, svarstoma, kas čia turi kalbėti, ar ministerija, ar koks nors migracijos departamentas, iš kurio dingo raktai nuo registrų centro duomenų saugyklų. Tai yra priežastys, dėl kurių politikai nekelia ragelio arba perskaito žinutę taip, kad nesimatytų „seen“. 

Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže: