Kokie šiais metais buvo mūsų šalies svarbiausi užsienio politikos darbai? Kokius palaikėme santykius su kaimynais? Apibendrinti šiuos metus dienraštis paprašė Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų ekspertų.

Lietuva ir kaimynai 2013 m.

Rimtų santykių su kaimynėmis pokyčių, regis, nebuvo. Su Baltarusija Lietuva nors nekonfliktavo šiltų santykių nemezgė – daugiausia apsiribota ekonominių ryšių palaikymu. Įtampa su Lenkija sumažinta, nors šioje srityje darbo dar yra. Na, o bendradarbiavimą su kaimyne Latvija šių metų pabaigoje apkartino prekybos centro "Maxima" tragedija Rygoje.

Dr. Tomas Janeliūnas
VU TSPMI docentas

Lietuvos santykiai su šalimis kaimynėmis 2013 m. iš esmės išliko status quo būsenos. Nors po naujų Seimo rinkimų ir naujosios daugumos suformavimo, kai į koaliciją buvo įtraukti ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai, buvusi įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos sumažėjo, kol kas tai greičiau santykių pauzė nei esminė santykių "perkrova". Lenkijos politikai ne kartą sakė, kad vis dar laukia konkrečių sprendimų iš Lietuvos ir jei jų artimiausiu metu nebus, konfrontacinė retorika gali sugrįžti. Vis dėlto gerai, kad bent jau atsinaujino kontaktai tarp Vyriausybių ir tarp prezidentų. Tai leidžia tikėtis, kad artimiausiu metu nebus grįžta prie tokių nesusipratimų, kuriuos matėme 2011–2012 m.

Kalbant apie Latviją, santykius apkartino "Maximos" tragedija Rygoje ir lietuvių verslininkų arogantiškas požiūris į ją. Nors tai, regis, nesusiję su politiniais santykiais, manyčiau, kad psichologiškai tai pakenkė Lietuvos įvaizdžiui Latvijoje. Mūsų politikai taip pat galėjo į tai atsižvelgti nuoširdžiau ir parodyti didesnį jautrumą.

Santykiai su Baltarusija politiniu požiūriu 2013 m. išliko įšalę  ir bemaž niekas reikšmingai per pastaruosius metus nepasikeitė. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ir toliau nepripažįstamas ES, o po nesėkmingų Lietuvos bandymų 2009–2010 m. įtikinti režimą sušvelninti politinį persekiojimą šiuo metu nėra jokių pastangų rodyti iniciatyvą šioje srityje.
Kitais metais reikėtų laukti šiokio tokio štilio – po intensyvių metų užsienio politikoje 2013-aisiais (visų pirma pirmininkavimo ES, santykių su Rytų partnerystės programos šalimis) natūraliai turėtų sekti atoslūgis. Juolab kad Lietuvos prezidento rinkimai vers labiau susitelkti į politines aktualijas. Todėl radikalių posūkių santykių su kaimynais posūkių neturėtų būti. Nebent kiltų kokių nors netikėtų incidentų ar diplomatinių nesusipratimų.

Lietuva ir Rusija: kas buvo ir ko laukti?

Po Seimo rinkimų Lietuvoje kalbėta apie santykių tarp Rusijos ir Lietuvos "perkrovimą", tačiau šių metų pabaigoje tarpusavio santykiai ne tik kad nepagerėjo, o ir pasiekė vieną žemiausių lygių per pastaruosius du dešimtmečius. Tarp Lietuvos ir Rusijos kilo vadinamasis pieno karas, iki šiol nesusitariama su "Gazprom" dėl gamtinių dujų kainos, garsiai kalbama apie Rusijos vykdomą informacinį karą prieš Lietuvą.

Dr. Dovilė Jakniūnaitė
VU TSPMI docentė

Kalbų apie santykius su Rusija Lietuvoje 2013 m. buvo daug. Tai nebuvo netikėta, nors diskusijų mastas ir aistrų gausa buvo kiek neįprasta. Dvišaliai santykiai lieka įtempti ir jau taip ilgai, kad niekas Lietuvoje rimčiau nebežiūri į pažadus juos nors kiek pagerinti. Bent jau pagrindinė naujosios vyriausybės partija juos pamiršo iš karto. Tiesa, kaltinti jos nevertėtų, nebent dėl tuščių pažadų. Rusijai mes į draugus, regis, netinkame. Ženklų ir signalų, žinoma, buvo gauta daug: pradedant miglotomis derybomis su "Gazprom", nuolatine suskystintųjų dujų terminalo Klaipėdoje kritika, įvairiausiomis informacinėmis provokacijomis, na ir baigiant sutrikimais pasienyje bei pieno produktų importo iš Lietuvos uždraudimu.

Rusija žaidžia kietus, kategoriškus, suktus, kartais net agresyvius diplomatinius žaidimus. Tuo nuolat turėjo progų įsitikinti ne tik Ukraina, Armėnija ar Moldova, bet ir pačios JAV bei visa Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Tad mūsų tolimi, šalti ir įtampos pilni dvišaliai santykiai, manau, yra tik bendros vis garsiau pasaulyje kalbančios bei veikiančios Rusijos užsienio politikos dalis.

2014 m. sunku tikėtis didelių santykių su Rusija permainų. Netrukus pradėsime gyventi rinkimų laikotarpiu, o toks laikas – retų permainų šaltinis. Tačiau Rusijos, jei taip galima sakyti, Lietuvoje vėlgi neabejotinai bus daug. Pirmiausia, artėja Sočio žiemos olimpinės žaidynės, ir nereikia būti aiškiaregiu, kad pasakytum, jog čia aistrų bei provokacijų bus visokiausių.
Lygiai taip pat Rusijos bus apstu ir Lietuvos vidaus politikoje. Be šio Rusijos "baubo", kaip turėjome progos įsitikinti 2013 m., sunku išsiversti. Politinė vaizduotė greičiausiai neprasiplės ir 2014 m. Ir toliau netiesiogiai ginčysimės istorijos politikos klausimais, ir toliau kovosime dėl savo energetikos savarankiškumo, piktinsimės Rusijos regionine politika ir retkarčiais pasiduosime jos sąmoningoms bei nesąmoningoms informacinėms provokacijoms. Šiuo atveju nuobodu greičiausiai nebus.

Pirmininkavimas: svarbiausias metų renginys

Vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos darbų šiais metais buvo pirmininkavimas ES Tarybai. ES vadovai tinkamai įvertino Lietuvos darbą, nors ilgai laukta Ukrainos asociacijos sutartis pasirašyta nebuvo.

Dr. Ramūnas Vilpišauskas
VU TSPMI profesorius

Vertinant Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai, reikėtų atskirti du pirmininkavimo elementus – organizacinį darbą ir politinę pirmininkavimo pusę. Organizacinis darbas – darbo grupių, komitetų, galiausiai ministrų susitikimų parengimas, logistikos organizavimas ir pan. – gali būti vertinamas labai gerai. Tiesa, šis darbas viešai mažai matomas arba tampa matomas tik tada, kai kas nors sutrinka, bet jis yra labai svarbi pirmininkavimo ES Tarybai dalis. Sprendžiant iš kitų ES šalių diplomatų atsiliepimų ir pranešimų apie vykusius susitikimus, Lietuvos institucijos organizacinius darbus atliko sklandžiai ir tai turėjo palikti ES partneriams gerą įspūdį.

Kita svarbi ir labiau pastebima pirmininkavimo ES Tarybai pusė yra politinė – pirmininkaujančios šalies tarpininkavimas deryboms tarp ES valstybių narių Taryboje. Tokios derybos vyko daugeliu klausimų, kurie buvo svarstomi šį pusmetį, arba tarp Tarybos ir Europos Parlamento, kaip, pavyzdžiui, derantis dėl naujos finansinės perspektyvos 2014–2020 m., arba kalbant ES Tarybos vardu su trečiosiomis šalimis, pavyzdžiui, Rytų partnerėmis. Tiesa, tokiais atvejais ne mažiau svarbus yra ir Europos Komisijos bei Europos Išorės reikalų tarnybos bei jos vadovės Catherine Ashton balsas.

Komentuotojai dažniausiai pateikia nepasirašytą ES ir Ukrainos asociacijos sutartį kaip Lietuvos pirmininkavimo nesėkmę. Aš abejočiau, ar iš tiesų šis momentas parodo Lietuvos nesėkmę. Tokiu atveju reikėtų nurodyti, ką Lietuva turėjo daryti kitaip, kad sutartis būtų buvusi pasirašyta? Kol kas nesu tokių įtikinamų siūlymų matęs, nebent reikėjo geriau valdyti lūkesčius. Manau, kad nepasirašytos asociacijos sutarties priežastys pirmiausia yra pati Ukraina ir jos vidaus politika, o ne blogas Lietuvos pirmininkavimo darbas. Tuo labiau jog Ukrainoje visuomenės reakcija į tokį jos prezidento sprendimą buvo ir tebėra tokia stipri, kad to veikiausiai nesitikėjo daugelis ES politikų, ir dar neaišku, kuo šis procesas baigsis.

Apibendrindamas sakyčiau, kad vertinant politinę pirmininkavimo pusę reikia labai atidžiai įvertinti, kokie šį pusmetį pasiekti susitarimai ES Taryboje priklausė pirmiausia nuo Lietuvos kaip pirmininkės pastangų, o kokie buvo pasiekti, nes tam susidarė palankios aplinkybės. Tiesa, tokiam įvertinimui reikia daugiau informacijos apie tai, kas buvo nuspręsta ES šį pusmetį.