Apie „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio valdančiųjų šokdinimą kalbėjo apžvalgininkas Skirmantas Malinauskas.

– Pirmadienį R. Žemaitaitis grasino trauktis, bet nepasitraukė. Kas čia įvyko – gal yra kažkur nusiraminimo kėdutė?

– Nesvarbu, kokia nusiraminimo kėdutė būtų, jis daro savo šou. Žinoma, ir jo darosi šiek tiek gaila. Neseniai išgirdome, kad bus du partiniai kandidatai teikiami prezidentui. Akivaizdu, kad prezidentas, tikėtina, juos atmes. R. Žemaitaitis eskaluoja konfliktą, kelia įtampą, sako, kad palinkės sėkmės Ingai Ruginienei ir Mindaugui Sinkevičiui dirbti mažumoje, jeigu jo kandidatai bus atmesti. Kita vertus, jis pateikia energetikos ministro kandidatūrą – akivaizdu, kad tai nėra partinis žmogus, ir ji vis tiek atmetama. Panašu, kad jam nėra lengva tuos žmones surasti.

– Bet pozicija – tai pasitrauksiu, tai nepasitrauksiu – aikštinga. Gal tai gudrus žaidimas?

– R. Žemaitaitis savo reitingą gali auginti tik per vidinį konfliktą. Kuo labiau prezidentas ir piktieji socialdemokratai skriaudžia „Nemuno aušrą“, tuo labiau jis savo rinkėjams gali sakyti, kad yra auka. Gali sakyti: viską padaryčiau, viską išspręsčiau – ir saugumą, ir pensijas padidinčiau, bet piktieji socialdemokratai ir prezidentas to neleidžia. Akivaizdu, kad jis žino, jog partiniai ministrai neturi daug šansų būti patvirtinti, bet vis tiek tai eskaluoja. Jis žino, kad Povilas Poderskis buvo sukritikuotas prezidento, bet vis tiek premjerė jį teikė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl socialdemokratai vis kenčia R. Žemaitaitį? Kodėl jis toks svarbus? Juk net opozicija sako: palaikysime mažumos Vyriausybę, tik nesiglėbesčiuokite su „aušriečiais“.

– Manau, kad tai didžiausia istorinė socialdemokratų, kaip partijos, klaida. Taip manau nei kiek nepagražindamas šių žodžių, nes dabar kalbama, kad jeigu R. Žemaitaitis iš tiesų trauktųsi, tai būtų kalbama apie mažumos Vyriausybę ir būtų ieškoma opozicijos paramos jai. Laimi triuškinamus rinkimus, tau reikia, kad tavo kandidatė, kuri žadėjo ateiti į premjero postą, ateitų ir galėtų turėti stabiliai veikiančią Vyriausybę, bet viskas yra sugriauta iki tokio lygio, kad dabar arba šoki pagal R. Žemaitaičio dūdelę, arba dirbi mažumoje ir nepriimi sprendimų.

– Saulius Skvernelis sako, kad su „Nemuno aušros“ paieškomis užtruksime iki Velykų, o ministrų reikia jau dabar. Kiekviename juokelyje yra tiesos, bet ar tikrai taip gali nutikti?

– Galbūt ir gali, jeigu kandidatai bus atmetinėjami. Bet priminčiau paties S. Skvernelio Vyriausybės darbą, kuriame taip pat dirbau. Nebuvo lengva rasti ministrų ir jie taip pat buvo atmetinėjami. Tokių situacijų buvo. Bet bėda ta, kad R. Žemaitaitis net neieško kompromiso – jam reikia, kad būtų konfliktas. Ir dar daugiau – panašu, kad nėra profesionalų, kurie norėtų su juo eiti. Juolab kai nėra su prezidentu suderinta, gali pateikti kandidatūrą ir ji sudeginama visai čia pat.

Remigijus Žemaitaitis / A. Ufarto/ ELTOS nuotr.

– Prezidentui kantrybė dėl R. Žemaitaičio atrodo irgi baigiasi. Pirmadienį jis tai įvardijo šantažu, kai R. Žemaitaitis sakė, kad valdančiosios koalicijos nebėra. Kodėl tada prezidentas negali susėsti su socialdemokratų vadovybe ir juos paprotinti, kad valstybei dabar reikia stabilumo, o ne viešų rietenų, kurios jau, kaip sako S. Skvernelis, virsta tragikomedija?

– Todėl, kad dabar kortos yra R. Žemaitaičio rankose. Prezidentas turi paskutinį bastioną, kurį laiko – du ministrus, kurių gali netvirtinti. Vos tik ministrai, kad ir kas jie būtų, bus patvirtinti, viskas toliau bus Seime ir Vyriausybėje. Tam, kad įstatymai būtų priiminėjami, kad Vyriausybė galėtų normaliai veikti, turi turėti Seime daugumą. Jeigu R. Žemaitaitis nebalsuoja sutartais klausimais, jeigu juos sabotuoja – viskas sustoja, ir tai matome. Galvojau, kad tai prasidės šiek tiek vėliau, R. Žemaitaičiui bus labai svarbu pirmiausia atsidurti valdžioje, o dabar matome, kad net ir dabar viešai, labai dramatiškai, šokdinama ir premjerė, ir prezidentas. Akivaizdu, kad tai nepatinka šiems politikams, bet dar trejus metus taip gali tekti dirbti. Apie tai reikia pamąstyti. Ir tai nėra tik konflikto klausimas, tai klausimas, kaip Lietuva atrodys tuos trejus metus.

Viskas yra sugriauta iki tokio lygio, kad dabar arba šoki pagal R. Žemaitaičio dūdelę, arba dirbi mažumoje ir nepriimi sprendimų.

– Bene svarbiausias klausimas – kokius kandidatus prezidentui teiks R. Žemaitaitis? Partinius ar nepartinius? Nes jeigu teiks partinius – prezidentas jų netvirtins ir tada R. Žemaitaitis galės garsiau trinktelėti durimis, išeidamas iš valdančiosios koalicijos. Jeigu teiks nepartinius – R. Žemaitaitis liks valdžioje, bet nugalėtojas atrodys prezidentas.

– Be jokios abejonės, tik klausimas – ar lengva surasti nepartinius kandidatus? Manau, kad R. Žemaitaitis šiuo metu neturi gerų pasirinkimų. Ir tai, ką girdime, kad gali būti kompromisinis kandidatas – galbūt Seimo vicepirmininkė Daiva Žebelienė būtų teikiama energetikos ministre, kas labai keista, nes visai kitos kompetencijos. Taip pat kalbama apie aplinkos ministrą, kuris taip pat yra partinis, buvęs Laisvės partijos narys. Kaip ir P. Poderskiui, taip ir naujam kandidatui partija buvo labai simpatiška. Arba yra dar tas pats Aidas Gedvilas, energetikos komisijos pirmininkas. Jis ieško žmonių, kurie būtų geri variantai, jam lojalūs ir patikimi, bet jų neranda. O prezidentas jų netvirtina. Tai yra faktinė situacija: jeigu jis turėtų lojalų ir jam paklūstantį nepartinį, jis jau seniai būtų pateikęs.