Navys apie „NATO išdavystę“: Rusija į mus mėto š***s, o mes tepliojamės ir mėgaujamės

Atsargos karininkas ir saugumo apžvalgininkas Aurimas Navys šioje situacijoje siūlo įdėmiau pasižiūrėti patiems į save, ypač į tai, kaip pamėgome skelbti apokaliptinius šūkius ir įkyriai „mokyti gyventi“ svarbiausius mūsų sąjungininkus.

– Interpretuojant buvusio NATO generalinio sekretoriaus memuarų eilutes, Lietuvos infosfera pasidalijo į dvi kardinaliai priešingas stovyklas: vieni tvirtino, kad J. Stoltenbergas pripažino įvykdęs išdavystę, o kiti aiškino, kad jis tik kalbėjo apie Vakarams visiškai įprastą diplomatinę praktiką aptarinėti bet kokius oponentų reikalavimus, net jei jų niekas nesiruošia priimti. Koks jūsų vertinimas?

– Visų pirma pasakysiu tai, ką jau ilgai, bet, matyt, bergždžiai kartoju: pagalvokime, kam šis šaršalas naudingas ir kodėl jis kilo būtent dabar? Aišku tai, kad Rusija jau kurį laiką vykdo didelio masto psichologines operacijas, baugina susidorojimu ir perša mintį, kad sąjungininkų pagalbos nesulauksime, nes jie neva mus jau išdavė. Štai dabar į paviršių ištrauktos jau seniai parašytų memuarų eilutės. Kodėl dabar? Nežinau. Žinau tiek, kad tokie dalykai nebūna atsitiktiniai ir kas beiškeltų tokį skandalą, visiškai aišku, kad jis žalingas ir estams, ir mums, ir visiems kitiems, o naudingas tik vienai valstybei. Ir tai anaiptol ne pirmas kartas, ne vienintelis pavyzdys. Pavyzdžiui, net autoritetingiausiais anksčiau laikyti žiniasklaidos šaltiniai šiandien leidžia sau skelbti melagingas antraštes, išdarkyti informaciją, skleisti gandus iš visiškai neaiškių šaltinių.

Kalbant apie J. Stoltenbergo žodžius, tai negali būti jokios kalbos apie kažkokias išdavystes. Apie ką galime kalbėti, tai apie generalinio sekretoriaus tuo metu demonstruotą strateginę trumparegystę. Nepamirškime, kad kalbame apie 2021 m. ir tuo metu labai dalykų buvo neaiškūs ir žvalgybos bendruomenėje rimtai vertinta grėsmė, kad Rusija gali pulti ne tik Ukrainą, bet ir Baltijos šalis. Trumparegystę tuo metu demonstravo ne tik NATO vadovas, bet ir Vakarai apskritai. Pakankamai daug jos matome dar ir šiandien.

Grubiai tariant, mes patys įlipame į š**ą, tada juo išsitepliojame ir tada rėkiame, kad smirda.

– „Išdavystės teorijos“ priešininkai visai taikliai pastebėjo, kad NATO generalinis sekretorius neturi praktiškai jokios sprendimų priėmimo galios ir net labai norėdamas negalėtų pats vienas kažko išduoti.

– Šiuo požiūriu jo galios tikrai labai ribotos. Iš kitos pusės, komunikacijos prasme, jis yra žmogus, kuris atstovauja Aljansą ir kalba jo narių vardu. Beje, kai pasklido kalbos apie neva galimą „Wagner“ samdinių įsiveržimą į Lietuvą, būtent J. Stoltenbergo balsu NATO pasakė, kad bet kokių samdinių ar „žaliųjų žmogeliukų“ veiksmus vienareikšmiškai laikys Rusijos agresija. Generalinį sekretorių galime laikyti vyriausiuoju NATO diplomatu, atstovaujančiu daugumo narių poziciją ir jei jau mes šaukiame, kad jis kažką išdavė, tai iš tikrųjų šaukiame apie daugumo sąjungininkų išdavystę. Ne paslaptis, kad tuo metu ne viena Aljanso valstybė tikėjo, kad su Rusija galima susitarti, o kai kurios tuo tiki iki šiol.

Taigi, ką mes darome ir ko pasiekiame tokiais riksmais ir skandalais? Grubiai tariant, mes patys įlipame į š**ą, tada juo išsitepliojame ir tada rėkiame, kad smirda. Tai gal nustokime dalyvauti tose isterijos kampanijose, kurias rengia Rusija. Man į galvą netelpa, kodėl mes taip lengvai viskam šitam pasiduodame? Į mus meta š**o gabalą, o mes jį pasigauname ir pasimėgaudami juo tepliojamės. Ir atvirai pasakysiu: mūsų žiniasklaida ir nuomonių formuotojai tuo minta. Suprantu, nors ir smerkiu, kodėl tai daro komercinė žiniasklaida, bet nuomonės formuotojų skleidžiama panika tiesiog siutina. Kur mes taip nueisime?

Aurimas Navys / Asmeninio arch. nuotr.

– NATO „susiskaldymas“ – vienas labiausiai informacinėje erdvėje pastaruoju metu aptarinėjamų teiginių, keliančių nerimą visuomenėje. Bet ar kas nors gali įvardyti konkrečius to „susiskaldymo“ požymius, neskaitant rėksmingų politikų ir kai kurių apžvalgininkų pareiškimų?

– Dar vienas Rusijos naratyvas, labiausiai paskleistas po JAV karo veiksmų Irane pradžios. Vakaruose kartais nesibodima net tiesiai cituoti rusiškus šaltinius apie tai, kad JAV tuoj išstos iš Aljanso ir panašias nesąmones.

JAV nesiima jokių žingsnių šia linkme ir net teoriškai aptarinėti JAV išstojimą yra gryniausias absurdas.

Donaldas Trumpas dar ne to prišneka. Taip, jo kalbas labai linksma aptarinėti. Bet liūdna tai, kad per pastaruosius metus taip ir nesugebėjome atskirti kalbų nuo darbų. JAV administracija nesiima jokių žingsnių šia linkme ir net teoriškai aptarinėti JAV išstojimą yra gryniausias absurdas. Rėkiama, kad D. Trumpas išdavė Ukrainą, bet kažkodėl pamirštama, kad itin sėkmingi ukrainiečių smūgiai Rusijai vykdomi su JAV palydovinės žvalgybos pagalba, o rusų tanklaiviai atakuojami be kita ko ir amerikietiškais dronais. 

Taip, D. Trumpas gali „bausti“ sąjungininkus – čia sumažinti finansavimą, ten nutraukti tiekimą. Bet tai ir viskas. Visos kalbos apie išstojimus, apie branduolinio skėčio atsisakymus ir taip toliau yra gryniausia Rusijos propaganda.

– Visa tai byloja daugiau apie mus pačius, nei apie D. Trumpą?

– Taip, patys sau kartojame, kad va tie mus išdavė ir anas va mus išdavė ir visi visus išdavė. Tuo pat metu mūsų „leftistai“ momentaliai pasigauna Maskvos primestą lozungą, esą JAV „niekuo ne geriau“ už Rusiją, nes „elgiasi taip pat“. Kremlius juokiasi ir ploja. 

Tai kyla iš keisto ir žalingo mūsų įsitikinimo, kad visi kiti turi rūpintis mūsų saugumu daugiau nei mes patys ir jau įpročiu tapusio polinkio visus aplinkui mokyti, ką ir kaip daryti. Edwardas Lucasas man neseniai pasakė labai teisingą pastebėjimą: jei mes tikimės, kad grėsmės atveju kokie nors britai ateis pas mus ir paprašys leidimo mums padėti, tai mes labai klystame. Jis visiškai teisus. 

Įsisąmoninkime pagaliau, kad niekas nieko mums neskolingas.

Tai mūsų diplomatai ir politikai turi nustoti tauzyti pasipūtėliškus niekus apie D. Trumpo ir JAV moraluma ar amoralumą ir visi draugiškai budėti prie Baltųjų Rūmų ir Kapitolijaus durų visais įmanomais būdais siekdami neprarasti amerikiečių dėmesio ir kiekvieną akimirką juos įtikinėdami, kad verta mus remti. Susivokime, kas mes esame ir kokioje padėtyje mes esame. Reikia būti visišku idiotu, kad reikalautum svarbiausio sąjungininko pagalbos, kai pats ant jo kasdien kibirais atmatas pili. Įsisąmoninkime pagaliau, kad niekas nieko mums neskolingas ir parama privalomės rūpintis savo jėgomis, elgdamiesi racionaliai, o ne rėkaudami apie „išdavystes“, net jei kartais tam ir būtų kažkiek pagrindo. Tokią klaidą komunikacijoje dažnai darė ir daro ukrainiečiai, o mes jų klaidą kartojame.

Prieš badydami pirštais į kitus, geriau sąžiningai įsivertinkime, kokią pažangą mes darome, kiek nuveikėme patys. Nesiskųskime, o siūlykime sąjungininkams, ką galime kartu nuveikti, prašykime pagalbos. Deja, kol kas elgiamės taip, lyg tikėtume, kad su rusais susitvarkysime vieni.