Partijų lyderių reakcijos gali pasirodyti atvirkščios savivaldybių tarybų ir tiesioginių merų rinkimų rezultatams, tačiau jos yra visiškai logiškos, jeigu vertintume jas turėdami omenyje, kad jau ruošiamasi naujiems Seimo rinkimams.

Darbo partija, pakeitusi vadovą, turės galimybių atvesti į viešą erdvę naujų veidų arba suteikti naują atspalvį tiems partijos lyderiams, kurie gali tapti naujuoju partijos pirmininku, nes Seimo pirmininkei būtų sunku derinant pareigas vesti į rinkimus bėdų su elektoratu turinčią partiją, o Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) apskritai neturėjo kitos išeities ruošiantis naujiems rinkimams – tik keisti lyderį, mano Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas daktaras Algis Krupavičius.

– Loreta Graužinienė pareiškė besitraukianti iš Darbo partijos pirmininkės pareigų, nes prisiima asmeninę atsakomybę už rinkimų rezultatus. Jūsų vertinimu, ar Darbo partijos rezultatai rinkimuose to reikalavo?

– Nebūtinai. Rezultatai šiuose rinkimuose partijai yra geri. Palyginti su prieš ketverius metus vykusiais rinkimais, partija prarado šiek tiek mandatų, prarado Kėdainius ir Švenčionis, kur daugelį metų buvo pati įtakingiausia. Vis dėlto partija niekada nebuvo stipri vietos valdžios lygiu. Ir šie rinkimai, jai nebuvo kažkokia politinė katastrofa.

– Kodėl tuomet L.Graužinienė suskubo prisiimti atsakomybę?

– Manau, kad motyvai yra labiau nukreipti į ateitį, nei bandymas įvertinti tai, kas atsitiko savivaldybių tarybų rinkimuose. Atsistatydinimas yra žingsnis pasirengti 2016 m. Seimo rinkimams. Seimo pirmininko postas ir jo darbotvarkė yra labai sudėtingi. Efektyviai vadovauti politinei partijai, kuri turi problemų mobilizuojant rinkėjus, ir kartu užimti Seimo pirmininko postą būtų rimtas iššūkis. Turėjome kelis partijų vadovus, kurie kartu buvo ir Seimo pirmininkai, pavyzdžiui, Arūną Valinską, Viktorą Muntianą, tačiau tokios tradicijos, kad tai būtų būtina, nėra.

Darbo partija, pakeitusi vadovą, padalija atsakomybę ir funkcijas tarp savo lyderių. Be to, jie turi galimybių atvesti į viešą erdvę naujų veidų arba suteikti naują atspalvį tiems partijos lyderiams, kurie gali tapti partijos vadovu, šalia išlaikant L.Graužinienės, kaip Seimo pirmininkės, ir Viktoro Uspaskicho autoritetus. Toks žingsnis yra racionalus.

– Kokius matote pagrindinius pretendentus į partijos primininko postą?

– Mažiausiai keturi politikai – Vytautas Gapšys, Kęstutis Daukšys, Virginija Baltraitienė, Vydas Gedvilas – galėtų būti svarstomi kaip realūs kandidatai į partijos pirmininko postą. Yra dar vienas scenarijus – tai V.Uspaskicho grįžimas į pirmininko postą, bet aš manau, kad čia reikėtų vadovautis posakiu, jog du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Jis jau bandė du kartus bristi, tai dar kartą nereikėtų bandyti laimės. Partijai būtų naudingiau, kad prie jos vairo stotų kažkas kitas iš galimų lyderių. Jeigu jis bus stiprus, partijos matomumas padidės. Juolab kad ir konservatoriai keis lyderį, reikia su jais konkuruoti dėl visuomenės, žiniasklaidos dėmesio.

– Taigi, Andrius Kubilius taip pat nebekandidatuos į TS-LKD partijos pirmininkus, nors savo pasisakymuose dėl rinkimų rezultatų kaltina aplinkybes, o sprendimą jis teigia priėmęs dar iki rinkimų. Ar jo sprendimas neturėjo būti, atvirkščiai nei L.Graužinienės, susietas su rinkimų rezultatais?

– Gali būti, nes partijos reitingai tikrai nebuvo aukščiausi. Apskritai partijos situacija yra labai įdomi. Iš pirmo žvilgsnio, ji yra viena demokratiškiausių Lietuvoje, lyderius renka visų organizacijos narių balsais. Kitas dalykas, kad partija pagal narių skaičių pastaraisiais metais yra gerokai sumažėjusi – pagal šį rodiklį pralaimi ir Darbo partijai, ir socialdemokratams. Be to, procedūros, nors ir yra tarsi demokratinės, bet partija yra labai hierarchinė, nomenklatūrinė, ir dar atsiranda akivaizdžių nepotizmo elementų. A.Kubiliui tikrai būtų pakakę pasakyti, kad nebedalyvaus partijos pirmininko rinkimuose, bet nereikėjo sakyti, kad savo įpėdiniu mato Gabrielių Landsbergį. Tradicija skelbti įpėdinį ateina iš Rytų, bet nėra vakarietiškos demokratijos, vakarietiškų politinių partijų gyvenimo dalis. Šis įpėdinio skelbimas buvo ne vietoje, ne laiku ir nereikalingas.

– Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Algirdas Butkevičius užsiminė, kad bus keičiami kai kurių partijos skyrių vadovai. Pagal rinkimų rezultatus socialdemokratams, atrodo, daugiau nėra ir ko norėti. O kaip partija "Tvarka ir teisingumas"? Ką reiškia ši tyla?

– "Tvarka ir teisingumas" šiuose rinkimuose pralaimėjo skaudžiausiai, kadangi partijos lyderis Rolandas Paksas yra perrinktas prieš pat rinkimus, yra maža tikimybė, kad jis bus keičiamas. Antras dalykas, ši partija yra vieno lyderio partija, ir R.Paksas šioje politinėje organizacijoje dominuoja. Matyt, partija rinksis kitą scenarijų. Jai tam, kad išgyventų, reikia susigrąžinti R.Paksą į aktyvią veiklą Lietuvos politikos arenoje. Nors apskritai šios partijos aukso amžius jau yra seniai praėjęs.

– Ar šie savivaldos ir tiesioginiai merų rinkimai labiau negu ankstesnieji privertė peržiūrėti partijų lyderių atsakomybę, ar visi veiksmai po rinkimų vis tiek yra styguojami pagal tai, kad po metų vyks nauji Seimo rinkimai, tik šiek tiek priderinant retoriką, esą veikiama atsižvelgiant į rinkimų rezultatus?

– Abu šie dalykai yra susiję. Be abejo, tos partijos, kurių rinkimų rezultatai netenkina, svarsto įvairius būdus situacijai pagerinti. Vienas iš kelių būdų ir yra lyderių kaita. Tačiau bent Darbo partijos atveju sprendimas tikrai yra susietas su perspektyva, būsimais rinkimais. A.Kubiliaus sprendimas, sakyčiau, netgi šiek tiek pavėluotas, bet irgi neišvengiamas. Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams lyderių problema bus gerokai aštresnė Seimo rinkimuose: jiems reikės konkurentų su Algirdu Butkevičiumi, kuris yra vienas populiariausių politikų Lietuvoje, taip pat reikės konkuruoti su Liberalų sąjūdžio, kurio populiarumo trajektorija tik kyla, lyderiu Eligijumi Masiuliu. Sąrašą būtų galima dar tęsti. A.Kubilius būtų buvęs viena silpniausių figūrų tarp lyderių, tad jo sprendimas šiuo atžvilgiu irgi protingas.