Savotiškas atkligatvis

Lietuva šiandien susiduria su teisiniu akligatviu – Konstitucinis Teismas (KT) balandžio mėnesį konstatavo, kad dabartinė padėtis, kai draudžiama tos pačios lyties asmenų partnerystė, prieštarauja Konstitucijai, nes Civilinio kodekso straipsnis, pagal kurį partnerystė galėjo būti tik tarp vyro ir moters, buvo pripažintas neteisėtu.

„Tarp ES valstybių narių liko vos penkios, kurios neturi nei tos pačios lyties santuokos, nei partnerystės reguliavimo – tai Bulgarija, Rumunija, Lenkija, Slovakija ir Lietuva. Latvijoje partnerystės įstatymas įsigaliojo 2024-aisiais, Estijoje – 2016-aisiais. Galima tik svarstyti, kodėl Baltijos kaimynės tą jau yra padariusios, kol mes trypčiojame vietoje – galbūt ten yra labiau gerbiami valstybių piliečiai ir jų teisės“, – svarsto J. Karvelė.

Todėl užregistruoti Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso, Civilinės būklės aktų registravimo, Notariato ir Gyventojų registro įstatymų pakeitimai Lietuvoje jau yra būtinybė, teigia advokatė, tiek dėl KT sprendimo privalomosios galios, tiek dėl tarptautinės teisės ir piliečių teisių apsaugos. Jei pakeitimų nebus, valstybė rizikuoja sustiprinti teisinę izoliaciją šeimoms, kurios faktiškai egzistuoja, bet neturi juridinio pagrindo.

Vis dėlto, pasak J. Karvelės, registruoti projektai yra tik pirmas etapas – jie bus svarstomi komitetuose, gali sulaukti alternatyvių versijų, pataisų ir politinių korekcijų.

„Tikėtina, kad į Seimo salę atkeliaus keli konkuruojantys modeliai, nes dalis politinių jėgų sieks stipresnio suvienodinimo su santuoka, o kita dalis – ryškesnio atskyrimo. Todėl šiandien dar neįmanoma pasakyti, koks galutinis variantas bus priimtas. Aišku tik tiek, kad KT nutarimas nepalieka erdvės neveikimui. Įstatymą Seimas turės priimti, klausimas tik – kokios apimties ir kokios kokybės partnerystė tai bus“, – reziumuoja advokatė.

Turto reguliavimas partnerystėje turėtų būti aiškiausia projekto dalis, bet būtent čia atsiranda didžiausia teisinė spraga.

Kokių teisių įgytų

Anot J. Karvelės, projektuose partnerystė įtvirtinama kaip dviejų asmenų susitarimas dėl bendro gyvenimo, kuriant šeimos santykius.

„Formuluotė nėra neutrali – ji praktiškai atkartoja santuokos sampratą, tik be žodžio „santuoka“. Partneriai įgyja pareigą būti vienas kitam lojalūs, gerbti, remti moraliai ir materialiai. Tokios formuluotės iki šiol buvo taikomos tik sutuoktiniams. Įvedus jas partneriams, iš esmės pripažįstamas šeimos santykių turinys, kuris nėra vien turtinis ar procesinis. Praktiškai tai reiškia, kad teismai turės galimybę vertinti partnerių elgesį pagal moralinio įsipareigojimo standartą, kaip tai jau daro santuokos bylose“, – pasakoja J. Karvelė.

Partnerystė būtų įtvirtinama partnerystės sutartimi, kuri tvirtinama notarine tvarka. Santuoka registruojama šiek tiek paprasčiau – civilinės metrikacijos įstaigoje. Tai partnerystę padaro formaliai sudėtingesne ir brangesne procedūra. Anot advokatės, tai rodo, kad projektuose sąmoningai atsisakoma visiško instituto suartinimo su santuoka.

Projektai taip pat išplečia partnerių atstovavimo ir tarpusavio apsaugos ribas. Partneriai galėtų ginti vienas kito atvaizdą, garbę, dalykinę reputaciją, veikti vienas kito vardu situacijose, kai reikia artimiausio asmens sutikimo ar sprendimo – pavyzdžiui, dėl sveikatos priežiūros.

Numatyti ir paveldėjimo pokyčiai: partneris po savo partnerio mirties paveldėtų taip, kaip tai daro sutuoktinis – kartu su pirmos ar antros eilės įpėdiniais, o jų nesant – visą turtą. Taip pat sudaroma galimybė pasilikti turėtą pavardę, pasirinkti partnerio pavardę arba dvigubą.

Didžiausia skylė

Vis dėlto įstatymų projektuose palikta esminių turinio spragų, kurios ypač ryškios kalbant apie vaikus. Vienas jų – įvaikinimo reguliavimas, kuris iš esmės nejudinamas.

„Civilinio kodekso nuostatose žodis „partneris“ atsiranda ten, kur išplečiamos suaugusiųjų tarpusavio teisės, tačiau įvaikinimo srityje partnerių apskritai nėra. Pagal galiojantį reguliavimą įvaikinti vaiką gali tik sutuoktinis. Partneriai, net ir registruotoje partnerystėje, negali įvaikinti bendro vaiko, todėl teisinis ryšys tarp vaiko ir antrojo partnerio nesusidaro“, – paaiškina J. Karvelė.

Tai reiškia, kad realiai egzistuojančioje šeimoje viena iš dviejų vaiką auginančių figūrų lieka be jokio juridinio ryšio. Ši spraga automatiškai pereina į paveldėjimo sferą – vaikas, kurį partneriai augino kaip bendrą, nepaveldės nieko iš to partnerio, kuris nėra biologinis ar įvaikinęs tėvų teisių turėtojas. Toks vaikas neįgyja net privalomosios dalies apsaugos, kuri paprastai saugo nepilnamečius.

„Vaiko išlaikymo pareigos čia taip pat neatsiranda. Partneris, neturintis juridinio ryšio su vaiku, nutraukus partnerystę neprivalo jo išlaikyti – net jei realiai tą vaiką augino daugelį metų. Tai akivaizdžiai kertasi su šeimos teisės principu, kad vaiko interesai yra prioritetas. Dėl ideologinių dalykų nukentės tie, kurie mažiausiai turėtų nukentėti – vaikai“, – pabrėžia advokatė.

Neaiškumų kyla ir kalbant apie turto reguliavimą – sritį, kuri teoriškai turėtų būti pati aiškiausia, nes remiasi nusistovėjusiais civilinės teisės modeliais.

„Turto reguliavimas partnerystėje turėtų būti aiškiausia projekto dalis, bet būtent čia atsiranda didžiausia teisinė spraga. Projektas numato, kad partnerystės metu įgytas turtas yra bendroji dalinė partnerių nuosavybė. Tai yra esminis skirtumas nuo santuokos, kurioje taikoma bendroji jungtinė nuosavybė“, – atkreipia dėmesį J. Karvelė.