„Todėl sprendimas, kurį turėjo priimti prezidentas, turbūt buvo sunkiausias per daugiau nei šešerius metus, kai jis vykdo savo pareigą“, – interviu Eltai sakė F. Jansonas tikindamas, jog Prezidentūra supranta kultūros bendruomenės jaučiamą nepasitenkinimą ir skausmą.

„Žmogiškai manau, kad giliausią skausmą kelia jausmas, kad mus į kažką iškeitė. Ir tai labai aiškiai suvokiame. Aš manau, kad skausmas kyla ne tik dėl konkretaus ministro ir galbūt net ne tik dėl ministrą delegavusios partijos. Skausmas dėl to, kad... Kad įsivaizduojama, jog mus pardavinėja kaip lėles“, – teigė jis.

Patarėjas paaiškino, kodėl Prezidentūra net suprasdama, kad „Nemuno aušra“ ir kultūra yra viena kitai prieštaraujančios sąvokos, nuo Remigijaus Žemaitaičio vadovaujamos partijos principingiau gynė Energetikos, o ne Kultūros ministeriją.

„Energetikos ministerija darbuotojų skaičiumi yra mažiausia, jos įtakos laukas susideda iš vamzdžių ir kabelių bei pinigų. Vamzdžiai, kabeliai ir pinigai neprotestuoja. Vamzdžiai, kabeliai ir pinigai neįsižeidžia – jie tiesiog dingsta. Jie turi tokį polinkį dingti ar pereiti iš rankų į rankas“, – sakė jis.

„Jei pagrindinės baimės yra, kad „Nemuno aušra“ prisilies prie dezinformacijos ar žiniasklaidos valdymo – tai yra funkcija, kurią premjerės sprendimu galima perkelti Krašto apsaugos ministerijai“, – tvirtino F. Jansonas.

Todėl sprendimas, kurį turėjo priimti prezidentas, turbūt buvo sunkiausias per daugiau nei šešerius metus, kai jis vykdo savo pareigą.

Menininkams ir kultūros įstaigoms pastarąsias kelias dienas atsiribojant nuo prezidento, F. Jansonas tikino, jog šalies vadovas dar bandys rasti išeitį.

„Dabar turime du pasirinkimus: ieškoti, kas mus gali suvienyti ir kaip galima viską išspręsti, arba toliau gilinti žaizdas“, – sakė jis ne kartą interviu pripažindamas, kad būtent R. Žemaitaitis minta visuomenės skaldymu bei kurstoma neapykanta.

Savo ruožtu į valdančiąją koaliciją antrą kartą socialdemokratų pakviesta „Nemuno aušra“, pabrėžė F. Jansonas, tapo tikra rakštimi Lietuvos politiniame lauke.

„Tai išcentrinė jėga, kuri gali išgriauti daug ką, ji gali sukelti valstybėje didžiulį susipriešinimą ir daugybę problemų. Taip, tokia ji yra“, – sakė F. Jansonas.

– Ketvirtadienį prisiekė Ingos Ruginienės Vyriausybė. Daug iečių sulaužyta kelis mėnesius trukusiame procese. Kaip dešimtbalėje sistemoje vertinate koalicijos persitvarkymą ir suformuotą Ministrų kabinetą?

– Balų sistemos čia nepritaikysi, nes tikras egzaminas prasideda dabar. Vertinti gali po visko, kai koalicija ir Vyriausybė baigs darbą. Niekas nežino, kada tai gali įvykti per artimiausius trejus metus. Gal po trijų metų, gal anksčiau. Akivaizdu, kad Vyriausybės formavimo procesas buvo ilgiausias istorijoje. Akivaizdu, kad jis nebuvo nei paprastas, nei lengvas. Lėktuvas buvo statomas skrydžio metu. Procesas buvo labai sudėtingas, jis baigėsi, dabar reikės daug ir sunkiai dirbti tam, kad kažkas būtų pasiekta. Jei to nebus – tada šis procesas buvo beprasmiškas.

– Vienas iš situaciją klampinusių veiksnių – sprendimas susikeisti ministerijomis. Įvyko arklių pakeitimas viduryje brastos. Veikiausiai būsiu teisus sakydamas, kad prie to prisidėjo Prezidentūra, nepraleisdama „Nemuno aušros“ teikto kandidato į Energetikos ministeriją ar apskritai „Nemuno aušros“ prie šios ministerijos. Rotacija lėmė, kad Kultūros ministerija atiteko „Nemuno aušrai“, o tai savo ruožtu buvo priežastis, kodėl prie Prezidentūros įvyko protestai. Ar buvo verta manyti ministerijas?

– Ar buvo verta? To reikia klausti mainų dalyvių. Yra keli esminiai dalykai. Susitikimo su prezidentu metu, kurio prašė koalicijos lyderiai ir paskirtoji premjerė, prezidentas kėlė klausimą, ar jūs dar galite bei norite dirbti kartu. Klausė, ar sugebėsite suformuoti Vyriausybę. Tų variantų, kaip užbaigti procesą, buvo ne vienas. Buvo galimybė į energetikos ministrus surasti kandidatą, kuris visomis prasmėmis atitiktų reikalavimus ir nebūtų labai prastesnis už poną Ž. Vaičiūną. Buvo galima palikti ir poną Ž. Vaičiūną. Taip pat buvo galima pertvarkų ieškoti dėl ministerijų pasidalinimo, buvo galima atsisakyti suformuotos koalicijos, buvo galima ieškoti naujų partnerių. Tų variantų buvo daug. Vienintelis klausimas buvo užduodamas – ar jūs galite ir kokiu būdu jūs galite tai daryti. Partijos deklaravo pasiryžimą dirbti. Sprendimas, kurį jos rado ir su kuriuo mes buvome supažindinti, tai buvo pasikeitimas ministerijomis. Bet esminis aspektas buvo tai, kad „Nemuno aušra“ tiesiog neturėjo jokių galimybių rasti ministro.

– Į Energetikos ministeriją.

– Ypač į Energetikos ministeriją. Nes žmonės, kuriuos jie kalbino, jie tiesiog atsisakydavo.

– Bet Prezidentūra ir prezidentas ne paskutinę vietą užima šioje dėlionėje. Jei į energetikos ministrus prezidentui netiko ponas M. Jablonskis, tai į kultūros ministrus tiko ponas I. Adomavičius. Paklausiu taip – ar Ž. Vaičiūno likimas Energetikos ministerijoje gali kompensuoti I. Adomavičiaus atsiradimą Kultūros ministerijoje?

– Nėra kalbos apie kompensavimą, ministerijų lyginimas nėra teisingas ar kažko vertas. Jei žiūrėtume paprastai ir atsietai nuo visko, tai politikui lyginti Energetikos ir Kultūros ministerijas... Jei politikas galvoja tik apie reitingus ar protestus – tai čia yra nelyginami dydžiai. Energetikos ministerija darbuotojų skaičiumi yra mažiausia, jos įtakos laukas susideda iš vamzdžių ir kabelių bei pinigų. Vamzdžiai, kabeliai ir pinigai neprotestuoja. Vamzdžiai, kabeliai ir pinigai neįsižeidžia – jie tiesiog dingsta. Jie turi tokį polinkį dingti ar pereiti iš rankų į rankas. Kaip tai apibrėžė prezidentas – šiai akimirkai energetikos sektorius yra nacionalinio saugumo klausimas. Mes tai gerai matome Ukrainoje. Energetikos sektorius yra tai, į ką taikosi Kremliaus smogikai, ką pirmiausiai atakuoja ir bando išvesti iš rikiuotės.

Ignotas Adomavičius / R. Riabovo / BNS nuotr.

– Atsiras ir kitaip teigiančių. Juk būtent kultūra yra atakų objektas. Per minkštąsias Kremliaus įtakas, per propagandą gali būti atakuojama kultūra.

– Tai, kad energetika yra nacionalinio saugumo klausimas, niekaip nereiškia, kad kultūra yra nesvarbi. Kai kalbame apie energetiką, turime suprasti, kad šiuo metu įgyvendinami projektai turi tam tikrą finansinę išraišką. Kalba eina apie daug milijardų. Pagrindiniai darbai, kurie yra numatomi – tiek „Harmony Link“, tiek jungtys su Europa, tiek energetikos infrastruktūros atsparumo ir saugumo didinimas – visa tai didžiuliai projektai, kurių neįgyvendinimas arba įgyvendinimas blogai, tada tu rizikuoji valstybės saugumu. Kalbant apie Kultūros ministeriją – be abejo, jūsų minima kova su dezinformacija yra svarbu. Labai svarbi kultūra apskritai. Todėl sprendimas, kurį turėjo priimti prezidentas, turbūt buvo sunkiausias per daugiau nei šešerius metus, kai jis vykdo savo pareigą. Bent jau aš taip mačiau.

– Sakė, kad skaudančia širdimi pasirašė dėl kultūros ministro.

– Taip, visi puikiai suprantame, kad žodžiai „Nemuno aušra“ ir kultūra yra visiškai skirtingose vektorinio lauko dalyse.

– O kur yra susikertantys laukai? Ar apskritai yra persiliejančių „Nemuno aušros“ sugebėjimo ir valstybės intereso taškų? Galima suprasti, kad jums „Nemuno aušra“ ir energetika yra didesnis disonansas. Dings vamzdžiai, jei „Nemuno aušra“ ateis į energetikos sektorių, todėl jau geriau prileisti prie kultūros.

– Šiuo atveju apibrėžkime, kodėl energetikos sektorius yra svarbus. Ar dings, ar nedings, dabar jau nebepasakysime, nes nedings. O grįžtant prie kultūros – jei kalbėtume konkrečiai apie ministrą, tai sprendimai galėjo būti visokie. Tačiau buvo iškelti reikalavimai premjerei, kuri dar prieš priimant sprendimus susitiko su kultūros bendruomenę. Tada aiškiai konstatuota, kad problema ne konkretus ministras, bet disonansas tarp „Nemuno aušros“ ir kultūros: neprileiskite „Nemuno aušros“ prie kultūros. Tada kyla klausimas: jei ne kultūra, kas tada? Ko jums negaila? Ko negaila atiduoti „Nemuno aušrai“? Įvardinkite ministeriją?

– Čia klausimas man?

– Klausimas jums, visuomenei. Sveikatos negaila, švietimo negaila? Ko negaila?

– Gal apie gailestį keliančius pasirinkimus nereikėtų kalbėti, jei sąvoka klaida būtų likusi ties pirminiu jos apibrėžimu. Juk buvo galimybė jos nekartoti.

– Tada grįžtame prie to, kad klaida arba problema yra „Nemuno aušra“ koalicijoje. Visada yra klausimas, kaip ta klaida įvyko. Jis reikalingas, kad suprastume genezę. Kitas klausimas – kas gali klaidą išspręsti? Klaida įvyko 2024 m. lapkritį, kai nepaisant visų prezidento skambučių, prašymų koalicijos pasirašytojams to nedaryti, sutartis buvo pasirašyta. Tas šliuzas buvo pakeltas. Tada buvo priimtas sprendimas, kad geriau jau dirbsime su „Nemuno aušra“ negu su „valstiečiais“.

– Prezidentas čia nemato savo atsakomybės?

– Prezidentas negali ir joks prezidentas neformuoja koalicijų. Ko gero vienintelis bandymas prezidentui suformuoti koaliciją buvo apie 2000 metus. Bet kuo tai baigėsi? Labai nekaip. Tai veikiausiai ir R. Paksą iškėlė į valdžia. Manau ir prezidentė Dalia Grybauskaitė nebuvo laiminga matydama Darbo partiją ar „Tvarką ir teisingumą“ valdančiosiose koalicijose. Ji turėjo su tuo susitaikyti, nes Lietuva yra parlamentinė Respublika su tam tikrais prezidentinio valdymo elementais. Tačiau tie elementai turi ribotas galimybes.

– Ar galima taip apibendrinti prezidento situaciją ir pasirinkimą: prezidentas, turėdamas ribotą manevro laisvę formuojant Vyriausybę, pasirinko sprendimą, manydamas, kad „Nemuno aušra“ padarys mažiau žalos būdama Kultūros ministerijoje nei būdama Energetikos ministerijoje.

– Labai sudėtinga įvertinti žalą. Visuomenės supriešinimas, kuris dabar matomas, yra didžiulė žala ir didžiulė žala valstybei. Iš kitos pusės, valstybė turi kur kas didesnes galimybes valdyti žalą kultūros sferoje. Nes jei pagrindinės baimės yra, kad „Nemuno aušra“ prisilies prie dezinformacijos ar žiniasklaidos valdymo – tai yra funkcija, kurią premjerės sprendimu galima perkelti Krašto apsaugos ministerijai. Pavyzdžiui, kovą su dezinformaciją ir tam skirtas lėšas. Pats kultūros veikimo laukas yra veikiausiai labiausiai decentralizuota sfera valstybėje. Tai daugiapakopė sfera, kur ministerijos tiesioginė įtaka nėra labai didelė, nes daug kur veikia tarybos ir savivaldos principai. Tad net tam tikrų idėjų turintis politikas negalės jų lengvai realizuoti. Geriausiais pavyzdys galėtų būti Ramūnas Karbauskis, kuris turėjo savo matymą, turėjo Kultūros komiteto priminko postą, turėjo norą ir dar vadovavo rinkimus laimėjusiai partijai. Nepaisant to, įgyvendinti savo projektus dėl žiniasklaidos finansavimo ir kitų dalykų jam nepavyko. Rizikos valdymo prasme tai gelbsti.

– Tačiau vien faktas, kad dabar kalbame apie tokius mechanizmus ir atsvaras vienai partijai ir jos deleguotiems ministrams – ar tai nėra įrodymas, kad per anksti pasakėte, kad „Nemuno aušros“ keliamos rizikos lygis yra sumažėjęs? „Nemuno aušros“ keliamos rizikos lygis nėra sumažėjęs! Sutinkate?

– Ar galime „Nemuno aušrą“ apibūdinti kaip antivalstybinę partiją, prieš valstybę nusiteikusią jėgą? To pasakyti negali. Jos pareiškimų lygis mažesnis nei rinkimų kampanijos metu. Iš kitos pusės, tai išcentrinė jėga, kuri gali išgriauti daug ką, ji gali sukelti valstybėje didžiulį susipriešinimą ir daugybę problemų. Taip, tokia ji yra. Bet šiuo atveju demokratija visiems patinka, kol laimi taviškiai, ir tu visada pradedi piktintis, kai laimi nepatinkantys.

– Jūs pripažįstate, kad „Nemuno aušra“ yra rakštis tiek koalicijai, tiek prezidentui?

– Taip, tai yra rakštis. Manau, kad ir premjerė ir koalicijos partneriai tai suvokia.

Skausmas dėl to, kad... Kad įsivaizduojama, jog mus pardavinėja kaip lėles.

– Tokias sąvokas kaip rakštis R. Žemaitaitis gali apversti ir suteikti naujas prasmes, kad štai – mes nepatogūs, nes einame prieš sistemą. Jūs kalbate apie rakštį blogąja prasme?

– Tai yra jėga, kuri kelia susipriešinimą, kuri stiprėja nuo supriešinimo. Pažiūrėkime į paskutines sociologines apklausas. Kol kas matyti, kad visuomenė poliarizuojasi. Stiprėja tiek radikalios, tiek prieš šias jėgas nusiteikusios jėgos. Tai valstybei gali kainuoti labai brangiai.

Frederikas Jansonas / P. Peleckio / BNS nuotr.

– Kai kalbėsime apie šią kainą, visada kontekste bus klausimas – ar prezidentas padarė viską, ką galėjo. Taip pat bus kalbama, kad jis prisidėjo prie „Nemuno aušros“ legitimizavimo, kaip kad prie to prisidėjo ir LSDP lyderiai. Jei sutiksite su šiuo teiginiu, kad prezidentas galėjo būti nuožmesnis 2024 metais ar bent šiemet performuluojant koaliciją – tai galime tvirtinti, kad lazda atsisuka antru galu. Prieš prezidentą. „Nemuno aušra“ ir R. Žemaitaitis tampa rakštimi ir tuo atžvilgiu, kad jis griauna prezidento, kaip principingo, žodžio besilaikančio, ministrams aukštus reikalavimus keliančio politiko, įvaizdį. Taip pat griauna kultūrai didelį dėmesį skiriančio bei knygas mylinčio prezidento įvaizdį.

– Grįžkime prie bazinių dalykų. „Nemuno aušrą“ legitimizavo ne prezidentas, „Nemuno aušra“ buvo legitimizuota prieš metus nepaisant prezidento. Yra dalykai, kuriuos gali įgyvendinti ieškodamas bendro sutarimo, bendro matymo. Yra tam tikri Konstitucijos rėmai, į kuriuos įstatomos visos valdžios šakos. Tu gali veikti tik jose. Dar kartą prisiminkime, kaip buvo skiriama A. Pitrėnienė į švietimo ministres. Tave į tuos rėmus įstato Konstitucija. Dabar iš prezidento reikalauja to, ko jis negali daryti pagal Konstituciją. Prezidentas iki paskutinio laikėsi dėl „Nemuno aušros“ partijos narių skyrimo į ministrus, bet buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas bei daugelis žmonių sakė, kad tai pažeidžia Konstituciją, nes negalima kandidatų diskriminuoti pagal partinę priklausomybę. (...) Nepilnos Vyriausybės tvirtinimas be abejo būtų iš karto opozicijos skundžiamas Konstituciniam Teismui. Gali būti, kad tai (prieštaravimas Konstitucijai – ELTA) būtų pripažinta. Tai reiškia, kad po metų turėtume labai prastą situaciją – metus veikė nelegitimi Vyriausybė.

– Suprantu, ką jūs sakote: teisinis kontekstas, pakibęs biudžetas ir kiti dalykai. Bet, visgi, gal buvo išeičių – politinių ir personalinių manevrų? Pavyzdžiui, prezidento skambutis Remigijui Žemaitaičiui ir bandymas jį supurtyti.

– Supurtyti Remigijų Žemaitaitį?

– Taip.

– Nepaskyrus Vyriausybės valstybė tiesiog pakabinama ore ir tai yra labai pavojinga. Tai visi turėtų įsivertinti modeliuodami galimas situacijas. Tačiau paskyrus Vyriausybę šiandien, šiuo metu premjerė gali teikti bet kurio ministro atstatydinimą. Tai yra premjerės sprendimas ir prezidentas gali tai pasirašyti.

– Prezidentūra gali tokį žingsnį skatinti.

– Pirmadienį vyks Valstybės gynimo tarybos posėdis ir po jo vyks prezidento ir premjerės susitikimas. Prezidentas į Lietuvą grįžta penktadienio vakare. Antradienį numatomas susitikimas su kultūros bendruomene. Prezidentas vertins situaciją ir ieškos sprendimų. Bet premjerė nors ir šiandien gali teikti vieno ar kito ministro atšaukimo siūlymą. Prezidentas gali jį pasirašyti, gali būti pavesta kitam ministrui eiti dviejų ministrų pareigas. Laikas, kuris buvo prieš dvi dienas, buvo absoliučiai ribotas ir skaičiuojamas valandomis. Dabar laikas būtų neribotas. Visas pasaulio laikas būtų premjerės ir koalicijos rankose surasti tinkamus ministrus. (...) Prezidentas mato supriešinimą ir suvokia situacijos jautrumą, todėl pirmadienį numatomas susitikimas su premjere. Antradienį planuojama kviesti kultūros bendruomenę susitikti, pasikalbėti.

– Jūs suprantate kultūros bendruomenės jaučiamą skausmą ir to priežastį?

–Žmogiškai manau, kad giliausią skausmą kelia jausmas, kad mus į kažką iškeitė. Ir tai labai aiškiai suvokiame. Aš manau, kad skausmas kyla ne tik dėl konkretaus ministro ir galbūt net ne tik dėl ministrą delegavusios partijos. Skausmas dėl to, kad... kad įsivaizduojama, jog pardavinėja mus kaip lėles.

– Nenuvertinkite kandidato. Taip pareigoms netinkantį kandidatą sunku net surasti. Taip, buvusi švietimo ministrė A. Pitrėnienė kažkada rašė su klaidomis ir „ačiū“, ir savo pavardę. Bet tai retas atvejis, kai partija pasiūlo taip netinkantį žmogų ministerijos darbui.

– Žmogaus vertinimas iš anksto... Jis (I. Adomavičius – ELTA) buvo pasmerktas iki tol, kol prezidentas su juo kalbėjo, jis buvo nurašytas viešojoje erdvėje kaip niekam netinkamas. Iš kitos pusės, mes girdėjome su juo pasikalbėjusią premjerę. Ji sakė, kad kandidatas paliko pakankamai gerą įspūdį. Ir tada tu girdi iš vienos pusės premjerės požiūrį, o iš kitos – viešąją erdvę. Ir tada pokalbis su prezidentu. Čia kandidatas paliko dvejopą įspūdį. Taip, patirties trūkumas yra akivaizdus, kita vertus – akivaizdus noras dirbti. Aš pats su juo turėjau asmeninį pokalbį iki pradedant jam šnekėtis su prezidentu. Aš uždaviau vieną klausimą: kaip jūs apskritai įsivaizduojate darbą? Ar jūs tikrai manote, kad galite dirbti? Pirmasis jo atsakymo sakinys buvo deklaratyvus, kad jis kalbėsis su bendruomene, bet kitas buvo labiau įkvepiantis – kad kvies bendruomenę kartu kurti Vyriausybės programos įgyvendinimo planą. Tada buvo spaudos konferencija. Aš juokauju – galbūt tai reikėtų priimti kaip tam tikrą tarpdisciplininio meno projektą, kurį labiau išdirbus būtų galima rodyti tarptautiniu lygiu. Bet jei rimtai kalbant, tai prezidentas negali priimti sprendimo remiantis tik spaudos konferencija.

– Taip, gal pačios formos ir nereikia pervertinti. Bet ką ji atskleidė apie kandidato supratimą apie pačią kultūrą? I. Adomavičius kalba apie molbertus garažuose tarsi sakydamas, kad pagrindinė bėda, kad kažkas it kokių daržovių negali nusipirkti kultūros. Todėl suvirintojams tenka tapyti garažiukuose ir tą daryti ypač sudėtingomis sąlygomis. Kokį tai rodo problemos supratimą? Tiksliau – nesupratimą. Ir vėl – tai ne vieno žmogaus klausimas. Dabar „Nemuno aušra“ atakuoja ketvirtadienį protestavusius kultūros atstovus.

– Taip. Vėl grįžtame prie to, ką blogiausio daro „Nemuno aušra“ ir dėl ko ji yra rakštis. Tai dėl jos gebėjimo supriešinti. Jeigu siekis yra skleisti daugiau kultūros į regionus, daugiau sklaidos daryti – tai tikslas yra geras. Bet jei tikslas yra supriešinti visus kalbant apie elitinį, liaudies meną – tai absoliutus idiotizmas.

– Ar prezidentas ir Prezidentūra bijo, kad kultūros bendruomenė nuo jo nusisuks?

–Nusisukimas nuo prezidento, boikotai – mes tai jaučiame, tai skauda. Bet labai nesinori, kad tas nusisukimas paveiktų niekuo dėtus žmones. Kai tu nebendradarbiauji su Valstybės pažinimo centru... Taip, tu tada gal ir rodai, kad nusisuki nuo prezidento, bet realiai tu nekuri parodos vaikams. Tai skaudu dvigubai.

– Bet parodai, kad nesutinki su prezidento parašu. Būtent tai daro „Scanoramos“ organizatoriai, tokį signalą siunčia ir akrostichai architektų laiškuose. Jie siunčia ne tik ministrą, bet veikiausiai ir patį prezidentą.

– Mes nekalbame, ar prezidentas bijo. Ar jam skaudu? Taip, be abejo. Bet kai dėl prezidentui rodomos pozicijos pašalinį poveikį pradės jausti vaikai... Galima sužlugdyti kultūros sezonus Italijoje... Bet aš abejoju, ar dėl to stiprėja valstybė. Tas supriešinimas...Prezidentas bandys šioje situacijoje rasti galimybes sumažinti įtampas, sumažinti susipriešinimą. Kalbėsis, ieškos sprendimų. Prezidentas yra valstybės vadovas, jis ieškos sprendimų. Kas iš to, kad stovėsi ir bijosi. Dabar klausimas, kiek visos pusės tai išsuks iki nevaldomos situacijos. Kažkada reikės ieškoti sprendimo. Mes visada galime kalbėti apie tai, kas mus skiria ir dalintis į elitus ir runkelius. Tačiau gilūs susiskaldymai palieka žiauriai gilius randus. Ar dabar susiskaldymas įvyko? Taip, įvyko. Dabar turime du pasirinkimus: ieškoti kas mus gali suvienyti ir kaip galima viską išspręsti arba toliau gilinti žaizdas. Tačiau kuo gilesnė žaizda, tuo didesni randai.

– Ar sutiksite, kad visoje šioje istorijoje daugiausiai laimėjo „Nemuno aušra“? Ji buvo pakrikštyta klaida – dabar klaida nebėra klaida. Ji negalėjo teikti partinių ministrų, kas partiją darė marginalia, dabar tai normalizuota. R. Žemaitaitis spaudžia ranką prezidentui, nors jūs jį hipotetiškai sodinote šalia M. Zacharovos ir jo pavardę rašėte iš mažosios raidės. Ar sutiksite, kad šis žmogus laimėjo labiausiai?

– Šiandien vertinti tai, kas ką pasiėmė ir kas ką prarado yra labai ankstyva. Niekas nieko nepasiėmė ilgesnėje perspektyvoje. Tikiuosi, kad niekas nieko neprarado kalbant apie valstybę. Turbūt visi sutarsime, kad Remigijus Žemaitaitis per se gyvena ir minta neapykanta bei kova. Jam reikia būti prieš, o ne už kažką. Kai neskiri ministro – tai leidžia jam sakyti, kad manęs neprileido, o jei leistų – tai jūs pamatytumėte. Tai dabar matome, koks „Nemuno aušros“ intelektualinis ir politinis potencialas dirbti. Ne šaukti, ne rėkti, o dirbti. Manau, kad daug žmonių jau padarė išvadas ir įsivertino „Nemuno aušrą“. Manau, kad dabar dar daugiau žmonių pamatys, kaip tas mistinis projektas atrodo ne riksme, o darbe.