Apie tai, ar kultūringas politikas šiandien dar turi šansų būti išgirstas pasaulyje, kuriame dėmesį laimi aršiausi balsai „Žinių radijo“ laidoje „Mokslo dvikova“ diskutavo politinės komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas (toliau – M. L.) ir Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius (toliau – M. B.)
– Ką žmogus, sumanęs tapti politiku, turėtų daryti, kad būtų pastebėtas?
– M. L.: Skandalai visada yra gerai. Jeigu nori dalyvauti rinkimuose, tave pirmiausia turi žinoti, ir tokia jau komunikacijos taisyklė – tu pasisakai bet kokia kaina, netgi skandalo būdu. Skandalo detalės po kurio laiko nueina į antrą planą, o pavardė lieka.
Dėl paties turinio – pirmiausia reikia žinoti savo auditoriją. Jei galvoji, kad toje apygardoje ar partijos sąraše tu gali laimėti piktų ar stiprius įsitikinimus turinčių žmonių balsus ir gali būti pirmas tarp pikčiausių, garsiausių, aistringiausių, tuomet reikia įjungti agresyvią, emocijomis apkrautą retoriką.
Jei tokios auditorijos negali identifikuoti ir nori eiti ramesniu, racionalesniu keliu, tokiu atveju tokia retorika nepadės.
Žmonės renkasi pavardę, bet asociacija sukuriama per tam tikrą simbolį ar charakterį. Jei pretenduoji į rimtą valstybės vyrą ar moterį ir fotografuojiesi su treningais su trimis juostelėmis, tavęs neasocijuos su gebančiu ar kompetentingu.
Ir atvirkščiai – jeigu esi „nuo liaudies“, tai tokiu ir būk: rodyk buitį, gamink liaudiškus patiekalus, o ne vilkėk vardinius marškinėlius už 200 eurų.
Jei pretenduoji į rimtą valstybės vyrą ar moterį ir fotografuojiesi su treningais su trimis juostelėmis, tavęs neasocijuos su gebančiu ar kompetentingu.
– Ar galima manyti, kad „Nemuno aušros“ rinkėjas prie pirmo ar antro numerio parašytų buvusį kultūros ministrą Ignotą Adomavičių?
– M. B.: Manau, kad visai tikėtina. Man, kaip sociologui, gaila, kad jis taip trumpai pabuvo ministru, nes būtų buvę labai įdomu pamatyti klasikinę „Vilmorus“ apklausą, kurioje matytųsi, kiek žmonių į jį žiūri palankiai, o kiek – nepalankiai.
Jeigu dar būtų galima atlikti kokybinį tyrimą, tarkime, apklausti tą grupę žmonių, kurie į I. Adomavičių žiūri palankiai, paaiškėtų, kad tie dalykai, prie kurių kiti kabinėjasi, jiems nedaro jokio įspūdžio.
Jie sakytų, kad jis jautrus žmogus, ginantis teisingą istorinės politikos liniją. Manau, kad R. Žemaitaitis įsivaizdavo, jog I. Adomavičius išsilaikys gerokai ilgiau.
Jeigu dar būtų galima atlikti kokybinį tyrimą, tarkime, apklausti tą grupę žmonių, kurie į I. Adomavičių žiūri palankiai, paaiškėtų, kad tie dalykai, prie kurių kiti kabinėjasi, jiems nedaro jokio įspūdžio.
– JAV prezidentas Donaldas Trumpas pirmosios kadencijos metu suformavo nuostatą, kad norint, jog tave išgirstų, reikia kalbėti garsiau, aršiau, imtis pravardžiavimo, nes kitaip savo argumento neįrodysi. Kas tada ką nors girdi?
– M. B.: Politinėse diskusijose turinio dažnai yra mažiau nei formos. Ne taip svarbu, ką tiksliai pasakysi, bet kaip. Aš labai nekantriai laukiu vasaros – turėtų pasirodyti VU TSPMI monografija, o per politikos mokslų konferenciją Ieva Petronytė-Urbonavičienė pristatė labai įdomaus tyrimo apie R. Žemaitaičio rinkėjus pirmines išvadas.
Tai buvo pirminiai interviu – kalbinti žmonės Žemaitijos ir pajūrio regione, kur „Nemuno aušros“ partija ir R. Žemaitaitis yra populiarūs. Tuose pokalbiuose labai išryškėjo momentas, kad žmonėms patinka, kaip R. Žemaitaitis kalba.
Tačiau paklausus konkrečiai, ką jis tokio pasako, kas jiems patinka, įprasta reakcija būna juokas ir atsakymai: „Oj, nežinau, neįsimena.“
Manau, kad R. Žemaitaitis tai puikiai supranta. Kituose rinkimuose jis galės pateikti kažkokių apčiuopiamų rezultatų, pavyzdžiui, kad buvo įšaldytas LRT biudžetas.
Jei pavyktų pakeisti LRT direktorių, tai jam būtų labai didelis laimėjimas. Net jei nepavyktų, jis vėl galėtų sakyti, kad socialdemokratai trukdė jam pasiekti tikslus. Realiai galėtų grįžti prie senų temų. Tai žaidimas be didelio pralaimėjimo.
– Visos partijos turi savų garsiai kalbančių politikų. Ar socialdemokratai turi ką nors, kas sugebėtų rėkti, kai reikia?
– M. L.: Socialdemokratai neturi tokių žmonių arba jiems tiesiog neleidžiama pasireikšti. Tam yra daug priežasčių. Kas yra socialdemokratų partija? Tai pastatas su daug liftų: gali ateiti nepriklausomai nuo to, kas esi, ir jei su teisingais žmonėmis įlipsi į teisingą liftą, greitai užvažiuosi į viršų. Ten alkūnėmis veržtis praktiškai nereikia.
Kas yra socialdemokratų partija? Tai pastatas su daug liftų: gali ateiti nepriklausomai nuo to, kas esi, ir jei su teisingais žmonėmis įlipsi į teisingą liftą, greitai užvažiuosi į viršų. Ten alkūnėmis veržtis praktiškai nereikia.
Jei pasižiūrėtume į jų žmones, kartas ir vadovybę, tai arba tie žmonės atėję iš 90-ųjų – Juozas Olekas ar Vytenis Andriukaitis, arba, kaip kažkada įvardijo Mantas Adomėnas, „partiniai broileriai“. Tai žmonės, kurie yra išpenėti partijos ir žino, kaip patylėti.
Jei gerai patyli arba pasakai gerą komplimentą įtakingam žmogui, žiūrėk – pateksi į kokią dvidešimtą vietą sąraše. O jei jau ten atsidursi, tikėtina, pateksi ir į Seimą.
Ten nėra žmonių, kurie savo rankomis būtų sukūrę politinę karjerą. Kitose partijose jų yra šiek tiek daugiau.
– Kaip manote, ar Gitano Nausėdos reitingas pasikeistų, jei jis taikytų R. Žemaitaičio retoriką?
– M. L.: Ne, nepasikeistų arba netgi nukristų. Yra tam tikras įvaizdis ir charakteris. Kai žiūrime filmą ar spektaklį, ar skaitome knygą, galime įsivaizduoti, koks yra pagrindinio herojaus profilis. Tu nešokinėji per temas – vieną dieną nesi valkata, o kitą jau milijardierius.
Šia prasme politikas turi išlaikyti tam tikrą stilių. Nausėda tai daro teisingai. Prezidentas sėdi Prezidentūroje, vadovauja šaliai ir nesikiša. Kaip atrodytų, jei Nerius Numa eitų dirbti į kasą arba Arvydas Avulis – mūryti plytų?
– Kaip iki tokios kultūros atėjome ir kas laukia toliau?
– M. L.: Tikrai verta sau užduoti klausimą, kodėl atsitiko taip, kad identiteto ir rėkimo kultūra paėmė viršų. Vienas paaiškinimas galėtų būti tas, kad prieš dvidešimt metų nebuvo tokio formato populistų ar rėksnių, o dabar jie staiga atsirado.
Kitas galimas variantas susijęs su medijų transformacija. Anksčiau, jei norėdavai daryti politinę karjerą, turėdavai ateiti į laikraštį, televiziją ar radiją, kur žurnalistai filtruodavo politiko žodžius.
Buvo tam tikri kokybės kriterijai – jei jų neatitikdavai, nepraeidavai. Dabar pats gali susikurti mediją, rašyti ką nori, ir niekas tavęs nekontroliuos.
Trečia priežastis susijusi su seno kirpimo politikais, kurie prarado ryšį su realybe. Aš būčiau linkęs manyti, kad atsitiko būtent taip. Nesakyčiau, jog viskas yra beviltiška. Ko gero, rimtiesiems politikams dabar reikia susiimti ir įdėti šiek tiek pastangų.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)