„Tai yra priemonė priešiškos veiklos prieš kaimynines valstybes: kvestionuoti valstybingumą, istoriją, vertybes, simbolius, bet taip pat ir pagrįsti Rusijos imperializmą bei agresiją prieš kaimynes. Mes tą matėme ir anksčiau, matome ir dabar, tai yra dar vienas pavyzdys“, – trečiadienį žurnalistams Vyriausybėje sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Jo teigimu, klausimų kelia ir knygos pasirodymo laikas.

Apie tai, kad Rusijoje išleista Lietuvos istorijos knyga, šią savaitę socialiniuose tinkluose pranešė dalis visuomenininkų.

Monografiją „Lietuvos istorija“ išleido devynių autorių kolektyvas, tarp jų yra ir rusų istorikas, propagandistas Aleksandras Diukovas. Jį Lietuva buvo įtraukusi į šalyje nepageidaujamų asmenų sąrašą.

Leidinio įžanginį žodį parašė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas, o tarp autorių yra minimas buvęs už šnipinėjimą nuteisto Algirdo Paleckio bendražygis Giedrius Grabauskas.

„Įžangos autoriui reikėtų turbūt perduoti palinkėjimus pasirašyti ginamąsias kalbas, kai jos vis tiek bus sakomos Hagos tribunole, nes už visus agresijos nusikaltimus reikės atsakyti taip pat ir jam“, – sakė K. Budrys.

Įžangos autoriui reikėtų turbūt perduoti palinkėjimus pasirašyti ginamąsias kalbas, kai jos vis tiek bus sakomos Hagos tribunole, nes už visus agresijos nusikaltimus reikės atsakyti taip pat ir jam.

Anot jo, Rusijoje skiriama nemažai pastangų ir resursų skleisti iškraipytą, neteisingą kaimynų istoriją.

„Rusijoje ta veikla yra gausiai finansuojama, mato tame naudą, prasmę ir daro. Čia svarbiausia, kad mes ir savo žinią tinkamai skleistume bei patys nepradėtume abejoti savo istorija“, – kalbėjo ministras.

„O tai, kad Rusija kaip agresyvi valstybė šimtmečiais ras ten kokį papasakojimą papasakot, pagrįsti visam tam, pateisinti, mes tą irgi esame ir praeityje matę. Bet čia turbūt dar viena mums irgi svarbi užduotis kyla – savo kolegoms ir partneriams rodyti šituos pavyzdžius ir mūsų atveju pagrįsti žalą visos tos veiklos kaimynystėje iš Rusijos pusės“, – pridūrė jis.

Leidinys apima laikotarpį nuo pirmųjų Lietuvos paminėjimų iki šių dienų ir yra skirtas „specialistams-istorikams, aspirantams, studentams“, taip pat – visuomenei, kuri domisi „tėvynės ir Baltijos šalių istorija“. Autoriai teigia, kad jis yra atsvara Lietuvos valdžios propaguojamai „iškraipytai istorijai“.

Monografiją baigia 15 skyrius, pavadintas „Šiuolaikinė Lietuva: ksenofobija ir rusofobija, nacių sekėjų šlovinimas ir istorijos klastojimai, didžiuliai žmogaus teisių pažeidimai, kova su kitaip mąstančiaisiais, represijos ir cenzūra“.