Aukščiausias Kauno rajono savivaldybės apdovanojimas V.Adamkui skirtas už dėmesį rajono bendruomenei, jaunimo pilietiškumo skatinimą, aplinkosaugos idėjų sklaidą per draugiją "Gerumo ąžuolas". Šis pakaunėje kilęs pilietinis sambūris visoje Lietuvoje yra pasodinęs tūkstančius ąžuolų. Dažnai – dalyvaujant draugijos garbės nariui V.Adamkui. Vieną tokių ąžuoliukų prezidentas yra pasodinęs Vilkijoje, Šv.Jurgio bažnyčios šventoriuje.

Čia bendruomenė pastatė paminklinį akmenį su prezidento bareljefu ir iškaltais jo žodžiais: "Kaip šio ąžuolo šaknys įsitvirtinusios į šventą Lietuvos žemę, privalu, kad ir mūsų šaknys neatitrūktų nuo savo tautos!" Šioje vietoje, prieš giedant Lietuvos himną kartu su kitais akcijos "Tautiška giesmė aplink pasaulį" dalyviais, V.Adamkui bus įteiktas Kauno rajono garbės ženklas.

"Turi būti dedamos visos pastangos, kad jaunoji karta galėtų savo gyvenimą kurti čia, Lietuvoje", – sako prezidentas.

– Valstybės dieną jums bus įteiktas Kauno rajono garbės ženklas. Ar kada skaičiavote, kiek įvairių apdovanojimų esate pelnęs? Kurie iš jų – mieliausi?

– Sunku suskaičiuoti ir tiksliai pasakyti – reikėtų ilgai skaičiuoti ir kažin ar verta. Apdovanojimų yra įvairių: ir tarptautinių, ir miestų suteiktų. Kiekvienas apdovanojimas savaip mielas.

– Kaip Lietuvai ir Šaulių sąjungai nusipelniusiam asmeniui, jums neseniai suteiktas garbės šaulio vardas. Ką jums reiškia šis vardas?

– Tai savotiškai sustiprino mano paties įsitikinimus. Tai, už ką Šaulių sąjunga kovojo, atitinka mano patriotizmą, idealus. Aš visą laiką bandžiau laikytis šių idealų. Šaulių sąjungos indėlis į Lietuvos nepriklausomybę, patriotizmo skatinimą – labai didelis, ir tai dar nėra pakankamai įvertinta.

– Daug dėmesio skiriate jaunimo pilietiškumo ugdymui, simboliškai remiate skautų veiklą. Kodėl jums tai svarbu?

– Todėl, kad aš pats išaugau su skautais, su jų šūkiu "Dievui, Tėvynei, artimui". Esu gavęs skauto vyčio violetinį kaklaraištį. Tai ne šiaip koks ženklelis – jį gauni visam gyvenimui. Kaip ir skautu lieki visą gyvenimą.

– Kartu su draugija "Gerumo ąžuolas" dalyvaujate aplinkosaugos akcijoje – sodinate ąžuolus. Kokias svarbiausias ekologines Lietuvos problemas matote?

– Jų labai daug. Pirmieji mano žingsniai Lietuvos aplinkosaugos srityje buvo dar man gyvenant emigracijoje – 1972 m. lankiausi Lietuvoje su JAV diplomatiniu pasu. Mane tada sukrėtė Lietuvos ekologinė padėtis: kad ir kur žiūrėsi, buvo naikinama gamta, smarkiai užteršti vandens telkiniai, oro užterštumas buvo visiškai nematuojamas. Nuo to laiko vandens kokybė labai pagerėjo, tačiau, kalbant apie transporto išmetamąsias dujas, situacija smarkiai pablogėjo. Tuo metu automobilis lietuviui, net šeimai buvo svajonė, o dabar – pažiūrėkime, kokie automobilių srautai, neretai kiekvienas šeimos narys turi automobilį. Ir dabar vienas didžiausių mano rūpesčių yra siekis, kad į aplinkos apsaugą būtų atkreiptas pakankamas dėmesys. Apskritai aplinkos apsaugai turėtų būti neabejingi visi Lietuvos piliečiai, daugiau tame dalyvauti.

– Bene paskutinį kartą Kauno rajone lankėtės praėjusį rudenį, kai buvo šventinama atstatyta Paštuvos bažnyčia, kurios atstatymą asmeniškai rėmėte. Kodėl svarbu, kad bažnyčios būtų atstatomos?

– Tikėjimas – nesvarbu, stačiatikių, katalikų ar liuteronų – yra lietuvių ir apskritai žmonijos moralinis matas. Tai yra nuostatai, pagal kuriuos žmogus turėtų stengtis gyventi. Į Bažnyčią aš žiūriu kaip į tą, kuri padeda ugdytis, augti žmogiškosios moralės aplinkoje. Vertinu tikėjimą kaip vieną iš būtinų asmenybės augimo sąlygų.

– Kokią šiandienos Lietuvą matote? Ar ji ne per daug susiskaldžiusi į miestą ir kaimą, Vilnių, kurį pasiekia išskirtinai daug investicijų, ir likusią skurdesnę Lietuvą?

– Su apgailestavimu galiu pasakyti, kad čia Lietuva nėra išskirtinė: tam tikras pasiskirstymas regionais ir sluoksniais yra visame pasaulyje. Turime siekti, kad pragyvenimo lygis kiltų ir kad jis būtų vienodesnis.

– Emigracija mūsų šalyje – nesibaigiantis procesas. Kokias matote jaunimo perspektyvas kurtis čia, Lietuvoje, pagaliau – gimtajame kaime ar miestelyje?

– Čia yra kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas. Man Lietuva yra viskas. Mano didžiausia svajonė buvo grįžti ten, kur esu gimęs. Ten, kur natūraliai priklausai, ten turi atiduoti visas jėgas, sugebėjimus, talentą. Norėčiau, kad kuo daugiau lietuvių liktų Lietuvoje. Žinoma, tai absoliučiai pasiekti šiuolaikiniame pasaulyje neįmanoma: tam tikri migracijos srautai buvo ir bus. Tačiau turi būti dedamos visos pastangos, kad jaunoji karta neišsivažinėtų, kad ji galėtų savo gyvenimą kurti čia, Lietuvoje.