Tarp mūsų

Akių šviesą praradusieji džiaugiasi gyvenimu

Nematantys švenčių grožio jį junta per kvapus ir garsus. Regėjimą praradę ir tamsoje gyvenantys žmonės turi mylimuosius, dainuoja jiems dainas ar mezga šiltutėles kojines. Aklieji tikina esą laimingi ir laimės linki visiems kitiems. Jie nepyksta ant likimo, nepavydi sveikiesiems.

Gyvena dainuodamas

„Dabar geriau gyvenu nei tuomet, kai nebuvau aklas“, - šypsojosi 52 metų Anatolijus Neurovas. Dabar jis turi nedidelį, bet stabilų „bizniuką“ – siuvyklą. „Ką siuvame? Ogi viską! Pradedant kelnaitėmis ir baigiant kailiniais”, - tiesiog spinduliavo gerą nuotaiką aklasis. Prieš 6 metus dėl ligos jis prarado regėjimą, po kiek laiko – žmoną, namus.

Anatolijus įrodė, kad neregys gali išlaikyti ne vien save. Jis jau kelerius metus gyvena su drauge. Nuo 25 metų pamėgęs gitarą ir dainą jis su širdžiai mielais garsais neišsiskiria iki šiol. Koncertuoja cerkvėse, baruose. Uždirba papildomą litą. Viename iš barų grodamas sutiks ir Naujuosius metus.

Mezga kojines

Anatolijui apie metų pabaigos šventes skelbia aplinkui tvyrantys eglučių ir mandarinų aromatai, o Audronei Lymontaitei – virtuvėje ruošiamų vaišių kvapai. Ypač jos kepamo obuolių pyrago. 36 metų moteris tik dviejų dalykų pati negali mama atskiria kiaušinių baltymus nuo trynių, o tėtis uždega orkaitę.

Cukrinis diabetas prieš 5 metus atėmė iš moters jos akių šviesą. Dabar net šešėlių nebeskiria. Tačiau anksčiau pardavėja dirbusi Audronė nesijaučia nuskriausta likimo. Ji turi žilagalvių tėvų rūpestį, mylimojo Antano švelnumą. Su juo draugauja jau trečius metus. 11 metų vyresnį vyriškį sutiko pas giminaitę, irgi apakusią nuo cukrinio diabeto.

Antanui Audronė jau mezga antrąją porą kojinių. Net reikliausia auksarankė negalėtų prikibti prie mezginio. Bandė nerti servetėles, bet tai dar per sunku. Gal vėliau pavyks.

Skleidžia šilumą

Ji nuolat šypsosi. Nuo Audronės sklinda tokia šiluma, kad norisi apkabinti akląją ir pasiimti nors dalelę jos gyvenimo džiaugsmo. „Kai praradau regėjimą, pasaulis tapo geresnis. Tarsi savaime atsiranda man gero linkintys ir mylintys žmonės“, - tikino moteris.

Aklasis poetas Antanas Jonynas yra pasakęs, jog „aklumas – tai ne nelaimė, o tik velniškai nepatogu“. Atrodo, kad ir tai nelabai būdinga Audronei. Bent jau namų erdvėje ji nardo kaip žuvis vandenyje. Užmiršti, kad tai aklas žmogus vaikšto, rausiasi po spintos lentynas, neria siūlą ant virbalo. „Ir tėvai dažnai pamiršta, kad aš nematau“, - patvirtino neregė.

Užklumpa staigiai

Silpnaregė Nijolė Klepikienė švęs namuose su anūku ir dukterimi. Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Klaipėdos ir Telšių apskričių tarybos pirmininkė sakė, jog Naujųjų metų proga vienas kitam linki pirmiausia sveikatos. „Nežadame pražūti. Mes galvas iškėlę aukštai“, - tikino moteris. Tačiau ji neslėpė, jog pastaruoju metu kelia nerimą staigūs apakimai – dažniausiai nuo glaukomos ar cukrinio diabeto. Tamsa užklumpa netikėtai, ji nesirenka – vaikas ar suaugęs.

Šiuo metu Klaipėdoje gyvena beveik 500 aklųjų ir silpnaregių.