APIE MOKYTOJĄ, KURI LAUŽO STEREOTIPUS

Penkerius metus gimnazijoje pradirbusi istorijos mokytoja, Marija Serbintaitė pernai socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį "Fema". Netrukus Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis, moteris išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams. "Pamačiau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai darbo mokykloje – nemažai. Aš tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo", – tikina Marija.

– Šiandien prisistatote ne tik kaip mokytoja, švietimo projektų vadovė, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus pradėjote tinklaraštį "Fema". Dirbdama mokykloje, istorijomis dalijotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kaip kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?

– Šių dienų būviui tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, kad mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais dideliais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas pats savaime įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, grupinis darbas, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.

– Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?

– Taip, tinkle "Instagram" sukūrusi profilį "FEMA", kuriame kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą, natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų nebruku mokiniams. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje žiūrėdami reklamas nagrinėjome, kiek stipriai yra seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjome apie smurto artimoje aplinkoje priežastis bei šnekėjomės apie tai, ką reikia daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.

Istorijos pamokose tiesiog demonstravau pavyzdžius, įrodančius, kad istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausia žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai praktiškai kalba vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog ją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau "Fema", į istoriją ėmiau žvelgti kitu kampu, kas yra nuostabu. Ėmiau rašyti vis daugiau apie moteris: Bona Sforca, Marcelė Kubiliūtė, Bitė, Sofija Čiurlionienė – jos kūrė ir sunkiai dirbo dėl to, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau pradėjau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau iš moteriškosios jo pusės. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei "Instagram", nes žinau, kad tarp skaitytojų yra nemažai mano mokinių, tad norisi, kad jie perskaitę pamatytų, jog istorija yra kuriama mūsų visų.

– Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, kad išvengtume tokių atvejų?

– Labiausiai vyrauja kūno stereotipizavimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas jėga. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnio sudėjimo paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai tie atletiškieji jaučiasi telpantys į visuomenės rėmus, todėl tarsi įgyja galią šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti: "Elkis kaip tikras vyras, nebūk kaip mergaitė", – norma. Bėda ta, kad patys berniukai taip sako nesusimąstydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos jų tolesniam gyvenimui – jie tampa seksistai.

Nemažai mokytojų patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti klišes, girdimas iš paauglių lūpų.

Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, bet nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad "mergaitės šitaip nesielgia" arba "mergaitės šitaip nekalba ir nesikeikia", siūlau paklausti, ar berniukams gražu keiktis. Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis, kaip nori?

Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą, nebent ji pati pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, bet ne išvaizdą. Matau, kaip mergaitės yra gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms kartais atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda dar nėra viskas, kiti sugebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.

– Iš šalies žiūrint, visuomenėje daug kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujamų postų užimta moterys. Kokios, jūsų galva, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?

– Teisiškai esame pasistūmėję į priekį moterų teisių klausimu. Taip, matome vis daugiau užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, aktyvių, veikiančių moterų, ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią formuoja ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Čia moterys vis dar susiduria su diskriminacija, kuri gali būti net ne akivaizdi. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimta į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujamą poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.

Pastebiu, kad vis dar norima moterį pastatyti į vietą, turima galvoje, į virtuvę. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai vertinama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros yra nelegalu.