Koks buvo popiežius Pranciškus ir kodėl jo testamente paminėta lietuvio kardinolo Rolando Makricko pavardė, pasakojo „Bernardinai.lt“ vadovas Juozas Ruzgys.

– Nuo 2013 metų Katalikų Bažnyčiai vadovavęs popiežius Pranciškus dažnai buvo vadinamas paprastų žmonių popiežiumi – kuo jis skyrėsi nuo pirmtakų?

– Galima sakyti, kad buvo vadinamas ne tik žmonių popiežiumi, bet juo ir buvo. Pagrindinė jo filosofija buvo tokia, kad svarbiausia yra žmogus, nepriklausomai, kokia tautybė, tikėjimas, pažiūros. Visų pirma, jis kiekviename matydavo žmogų, kuriam galbūt reikia kažkokios pagalbos, dėmesio. Jis labai daug dėmesio skyrė dialogui. Jis visą laiką kvietė kalbėtis ir girdėti, nesvarbu, kokie įsitikinimai... Jis norėjo kalbėtis su visais, pabandyti suprasti visus, išgirsti. Jeigu galima – atsiliepti į kiekvieno poreikius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Katalikų pasaulis jį prisimins kaip kalbantį, mandagų, nuolankų, visų žmonių popiežių.

– Jis nebuvo patogus visiems, nes buvo neklišinis žmogus ir nesielgė taip, kaip kažkas norėtų, kad jis elgtųsi.

– Ties kuriais taškais per savo vadovavimą jis buvo mažiausiai patogus?

– Žinote, per tą laiką tų taškų buvo ganėtinai daug. Galima sugrįžti į išrinkimą. Kai jis buvo išrinktas, jis buvo ne vienas iš pirmųjų minimų kandidatų viešai – būtent dėl amžiaus, jau tada atrodė, kad jis yra vyresnio amžiaus ir nelabai tinkamas. Per tą laiką galime prisiminti ir tuos dalykus, kurie ir mums buvo skaudžiausi. Ta pati situacija su Ukraina. Manau, kad jis liko nesuprastas.

– Kai kas kėlė klausimus, ar jis situaciją matė dėl savo buvusių politinių pažiūrų, ar Rusija turi tiek daug įtakos.

– Manau, kad tai buvo ne tiek dėl buvusių pažiūrų ar Rusijos įtakos, nes, iš kitos pusės, jis demonstravo daug pagalbos Ukrainai. Čia galime sugrįžti prie to paties, kad jam svarbiausia yra žmogus. Jam nesvarbu, iš kurios pusės yra žmogus – jis, visų pirma, yra žmogus ir nė vienas neturėtų kentėti. Gal kartais jautriau priimdavome tuos žodžius, kurie buvo pasakomi, kad išgirstų ir kita pusė, kurios nemylime, laikome savo priešu. Manau, kad buvo daugiau nesusikalbėjimų. Tos pačios reakcijos su gėjų porų palaiminimu – sako, verslininką galiu laiminti, o kodėl negaliu žmogaus, kuriam galbūt reikia paprastos paguodos?

– Net ir moterys katalikybėje neužimdavo didelių funkcijų iki šio popiežiaus. Jis buvo paskyręs vieną iš Vatikano departamento vadovių vardu Simona. Tai yra istorinis įvykis. Tai yra viena iš reformų, kurią jis įvedė?

– Galbūt mes tame pasaulietiškame pasaulyje, atitolusiame nuo Bažnyčios, mažai suprantame, ką reiškia jo sukviesti sinodai. Ankstesniais laikais rinkdavosi tik kardinolai, vyskupai, nebūdavo nei pasauliečių, nei moterų vienuolių. Jis pradėjo tą tradiciją, kad būtų kalbamasi, atvirai diskutuojama, ieškoma sprendimų. Galbūt ne visi tais sprendimais lieka patenkinti, bet tai yra natūralu. Tas įėjimas į Bažnyčią – pabandymas pažvelgti į žmogų kaip į žmogų. Vyrai ir moterys esame kažkiek skirtingi – vieni negalime padaryti to, ką galime padaryti kiti. Niekas to nepaneigs, tačiau kiekvienas gali atlikti įvairias funkcijas. Jis pradėjo svarbų kelią, kuriuo mokomės eiti.

– Ir kuklumo kelią, tiesiogine to žodžio prasme. Jis ėjo kukliau nei kai kurie pirmtakai. Pavyzdžiui, atsisakė prabangių raudonų popiežiaus „Prada“ mados namų batų, auksinio kryžiaus, bus kukliai palaidotas ne Vatikane.

– Tie batai buvo nepatogūs, kadangi jam buvo nepatogu vaikščioti, sakė, kad geriau vaikščios su savo batais.

– Turbūt ir tai įnešė kuklumo?

– Taip, jis siekė, kad Bažnyčia būtų Bažnyčia. Jis nėjo iš galios pozicijų, kur ateidavo kaip kunigaikščiai popiežiai ar dar kažkas, nuleisdavo nutarimus iš viršaus. Manau, kad galime pabandyti nepamiršti to, ko jis norėjo, kad išmoktume.

– Testamente įrašyta ir lietuvio kardinolo R. Makricko pavardė. Jis yra vienas pagrindinių žmonių laidojimo procese?

– Pačios laidotuvės susideda iš kelių etapų. Popiežiaus sprendimu yra padaryta įdomių dalykų. Nei vienas veiksmas neatiduotas į vieno asmens rankas. Tie patys kardinolai, kurie dalyvauja pasirengime, laidotuvėse, nedalyvauja pačioje baigiamojoje konklavoje, kur vyksta balsavimas. Tas padalijimas parodo, kad nėra kažkokio vieno asmens, į kurį jis remiasi. Paskutinis etapas – palaidojimas bazilikoje – atiduotas į R. Makricko rankas. Galima didžiuotis tuo, kad lietuvio vardas ir pavardė pateko į tokį dokumentą – paskutinę popiežiaus valią, matyt, pirmą kartą istorijoje. Atsakomybė ganėtinai didelė, bet džiaugsmas visam Biržų kraštui, iš kurio yra kilęs Rolandas.

– Mirga antraštės, kad tai yra galimas įpėdinis.

– Sakyčiau, kad, būdamas penktas jauniausias kardinolas, Rolandas turėtų palaukti galbūt kitos konklavos. Labai jauno kardinolo išrinkimas popiežiumi reiškia labai ilgą popiežystės laikotarpį. Dažniausiai, jeigu nebūna kažkokių netikėtumų. Šiuo atveju manau, kad Bažnyčia dar nėra susigulėjusi tokia kryptimi, į kurią ji eitų, kad galėtų pasakyti, jog vienas žmogus ves į priekį mus ilgą laiką. Neatmesčiau, kad po kelių popiežių pertraukos italai norės susigrąžinti popiežių tautietį. Nepamirškime, kad iš 115 kardinolų 53 yra europiečiai, nemaža dalis iš jų yra italai. Nėra absoliuti dauguma, kuri reikalinga popiežiui išrinkti, bet kiti žemynai atstovaujami daug mažesniais skaičiais.