Kažin ar kas skaičiavo, kiek miestui papildomai kainuos viešosios įstaigos Kauno kultūros centras pertvarkymas į biudžetinę įstaigą "Tautos namai".
Šiemet šios jau biudžetinės įstaigos veiklai ir dvidešimt vieno darbuotojo (tiek centre yra etatų) atlyginimams atseikėta 735 tūkst. litų. Pernai, dar būdamas viešąja įstaiga, centras miestui kainavo tris kartus pigiau – 220 tūkst. litų. Gerai, kad kitas miesto kultūros centras "Girstutis" nesiprašo po biudžeto sparneliu ir tenkinasi jiems skiriamais 200 tūkst. litų – kitaip ir jiems reikėtų atriekti beveik milijoną.
Savivaldybės valdininkai vardija pliusus, kodėl kultūros centrus naudinga paversti biudžetinėmis įstaigomis: esą taip užtikrinama mėgėjų meno veikla, kuri kitu atveju galėtų imti ir išnykti.
Tačiau taip biudžetinės įstaigos mėgėjų menas tampa vertesnis egzistuoti nei po kitu stogu susibūrusio mėgėjų ratelio menas. Be to, tampa sunkiau iškrapštyti iš užimamos vietos galbūt nusipelniusį, bet nieko nebesukuriantį režisierių ar kitą meno darbuotoją.
Ar verta tokias įstaigas subiudžetinti ir šimtu procentų maitinti miesto mokesčių mokėtojų pinigais, pusbalsiu abejoja ir akademinio pasaulio atstovai. Juk toks darinys užtveria kelią tam, kad atsirastų naujų formų, įsilietų šviežio kraujo į jį.
Kažkas taikliai pastebėjo Kaune įsigalinčią tendenciją miesto valdžiai lojalias nevyriausybines organizacijas versti savivaldybės viešosiomis įstaigomis. Dabar matome nuoseklų žingsnį toliau – viešosios įstaigos tapsmą biudžetine.
Savą kultūros centrą miesto valdžiai turėti patogu. Centro direktorius merą, vicemerus ir kitus pasireklamuoti norinčius valdžios žmones visada pakvies į renginį, paragins pasakyti kalbą ir įteikti prizą surengtame konkurse.
Nors ir šiaip miesto vadovams dėmesio renginiuose netrūksta. Švenčiant Teatro dieną, "Fortūnas" teatralams tradiciškai teikė meras. Jei iš miesto biudžeto šventei ir prizams pagaminti skirti 28 tūkst. litų, meras neabejotinai jaučiasi nusipelnęs renginyje pasakyti kalbą.
Iškilmingose apdovanojimų ceremonijose, panašiose į šią, paprastai pasigendu laimėtojų žodžio. Dažniausiai laureatai tik ateina, pasiima prizą ir nueina nebylūs it žuvys. Net jei šiuo atveju aktoriai būtų pasakę paprasčiausią padėką mamai, tėtei ir senelei, jų pasiklausyti būtų kur kas smagiau nei tradicinių miesto galvų pasvarstymų apie kultūros vyksmą.
Toje pačioje šventėje teatralai skaniai juokėsi iš Lietuvos teatro sąjungos pirmininko Algio Matulionio kalbos, esą scenos žmonės Kaune gyvena geriau ir geriau. Vadovas pasidžiaugė, kad dabartinis kultūros ministras – taip pat aktorius – "bent jau kalba normaliai", o premjeras pažadėjęs teatralų gyvenimo nebloginti. Vėliau artistai patyliukais skundėsi, kad šiais sunkiais laikais LTS neatstovauja jų interesams. Ir svajojo apie profsąjungą, kuri apgintų juos nuo taupyti priverstos ar šiaip kurios personos nemėgstančios teatro administracijos.
Nežinau, ar aktorius paguodė sąjungos vadovo toje pačioje šventėje papasakotas anekdotas, anot jo, tinkamas šios dienos kultūros žmonių situacijai apibūdinti. "Kaip jautiesi? – kažkas paklausė iš 54 aukšto iškritusio žmogaus. "Kol kas neblogai", – atsakė ties septynioliktuoju aukštu krisdamas žmogus.
Peršasi moralas: pasiguoskime, kad gali būti dar blogiau?
Naujausi komentarai