Kodėl mokytojai taip dažnai jaučia įtampą bendraudami su tėvais ir kaip šis nerimas veikia jų darbą? Kada tėvų spaudimas peržengia ribą? Kaip elgtis ginčo objektui? Kiek čia gali padėti mokyklos vadovas? Ir kokie trys žingsniai padėtų atkurti pagarbų, lygiavertį santykį?
Apie giliai įsišaknijusias baimes, įtemptas situacijas ir būdus išlaikyti profesinį stuburą „Žinių radijo“ laidoje „Įjunkim šviesą“ pasakojo lietuvių kalbos mokytoja, „Renkuosi mokyti“ alumnė, praktinės pedagogikos autorė, švietimo konsultantė ir mediatorė Julija Glinskė.
– Kodėl dalis mokytojų bijo tėvų? Kas tą baimę sukelia?
– Aš, kaip pedagogė, jei nepasitikiu tuo, ką darau, jei nemoku atsakyti į man užduodamus klausimus, tuomet man labai baisūs patys klausimai. Be to, dažnai tie klausimai pateikiami ne pačia minkščiausia forma – nebūtinai gražiai supakuoti, elegantiškai formuluojami ar rafinuotai diskutuojami. Kai tai liečia vaikus, tėvai įeina į tam tikrą gyvybinę poziciją.
Tėvai retai ateina į santykį su mokytoju iš dėkingumo, džiaugsmo ar gyvo smalsumo, kuris būtų: „Ai, kaip įdomu! Mano dukra sako taip, bet ji nesugeba paaiškinti, kodėl tai vyksta pamokoje. Galbūt jūs galėtumėte padėti man suprasti?“
Tėvai ateina su tais pačiais klausimais, bet jie ne visada skamba kaip klausimai, o labiau kaip kaltinimai.
Jeigu vertiname patį mokymo scenarijų, jame ir taip jau yra nemažai įtampos. Tėvai ateina su tais pačiais klausimais, bet jie ne visada skamba kaip klausimai, o labiau kaip kaltinimai.
Didžioji dalis tėvų yra labai neįsitraukę į ugdymo procesą; pedagogai, viena vertus, tuo labai skundžiasi. Jie sako, kad tėvams neįdomu, kaip jų vaikui sekasi. Taip pat yra tėvų dalis, kurie išbalansuoja mokymo procesą, nes „paima“ labai daug eterio.
– Daugelis mokytojų negeba valdyti nepatogaus pokalbio. Kaip sustabdyti bręstantį konfliktą?
– Tai – dvipusė problema. Pedagogai – ypatinga žmonių grupė, labai jautri bet kokiai kritikai. Puikus mokytojas gali perskaityti laikraštyje straipsnį, kuriame rašoma, kad pedagogai yra blogi, ir jis susigūš, nors tas straipsnis net ne jam adresuotas.
Tai veikia tiesiogiai: jie turi labai „ploną odą“, neturi beveik jokio atsparumo kritikai. Jie mano: „Jei mano mokykla nukrito reitinguose, vadinasi, aš esu blogas.“
Mokytojai sustoja ties šia mintimi, neužduodami sau klausimo: kas čia kalba, koks to tikslas? Jų kompetencija, susijusi su pasitikėjimu savimi, vis dar yra embrioninėje fazėje. Kai konfliktas pradeda vystytis, ima ryškėti išties keisti scenarijai: susigūžimas, visiškas išsigandimas, pasidavimas, o galiausiai – visko darymas vien tam, kad tik tėvai neateitų, pavyzdžiui, dirbtinai keliami pažymiai.
Matau tikrai daug skaudžių mokytojų patirčių – jie nemoka šioje situacijoje išbūti. Yra labai mažai erdvės refleksijai. Vedu seminarus, ir galiausiai vis tiek kalbame apie tai, kaip išbūti su savimi pedagoginiuose procesuose. Tai tokia didelė gyvenimo dalis, jos negali tiesiog „išoperuoti“.
Kai stebiu pamokas, pasakau, kokį metodą jie taikė. Jie net nežino, kaip tas metodas vadinasi. Sakau: „Ar jūs suprantate, kad taikote Sokrato metodą?“ Ir priduriu: „Ar suvokiate, kad šis metodas skirtas labai aukštos motyvacijos moksleiviams ir šioje klasėje tai nėra geriausias pasirinkimas?“
Pedagogai dirba daug, tačiau labai retai sustojama įvertinti, ar tas darbas iš tiesų veda į tikslą, kurio siekiama.
Tai nėra susiję su nepakankamu darbu. Pedagogai dirba daug, tačiau labai retai sustojama įvertinti, ar tas darbas iš tiesų veda į tikslą, kurio siekiama. Kita vertus, tėvai taip pat siekia savo tikslų ir klausia mokytojų: „O kaip tu vedi mano vaiką į tikslą?“
Jei atsakymą lydi tik žodžiai „vedu, stengiuosi“, pokalbis tarp jų negali įvykti. Tėvai nemoka tinkamai paklausti, o pedagogai – atsakyti. Iš abiejų pusių kyla frustracija, daug skausmo ir atsiveria praraja, per kurią nenusitiesia tiltas.
– Kokios dažniausiai pasitaikančios situacijos, kai tas konfliktas įsižiebia?
– Dažniausia situacija – arba vaikas blogas, arba vaikai blogi. Jei ši žinutė nuskamba iš kurios nors pusės, mes jau užprogramuojame konfliktą. Nes tai nėra apie vaiką – tai apie suaugusiuosius, kurie dirba su vaiku. Tėvai tai labai greitai pajunta ir frustracija kyla akimirksniu.
Mokytojai sako: „Vaikas nedaro namų darbų, priverskite jį juos daryti.“ Bet, kita vertus, mokytojau, tu nepriverti vaiko dirbti klasėje. Vietoj to, kad abi pusės matytų situaciją kaip bendrą iššūkį ir būtų kviečiama bendradarbiauti, jūs vienas kitą kritikuojate, kaltinate, kad kitas neatlieka savo darbo.
Kas turi motyvuoti vaiką? Visi. Kas turi sudaryti sąlygas jam augti ir tobulėti? Taip pat visi. Tai yra mūsų bendroji atsakomybė.
Visa „Žinių radijo“ laida – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai