Į visas oficialias kalbas verčiami teisės aktai, kiti dokumentai, savo gimtąja kalba gali kalbėti Europos Parlamento nariai, jų pasisakymai verčiami į minėtas oficialias kalbas.

Vis tik kalba nėra monolitas. Prieš 100 metų lietuvių kalba skambėjo kiek kitaip nei šiandien. Keičiantis metams, keičiantis pasauliui, kinta ir kalba – jai įtaką daro ir užsienio kalbos, ir nauji bendravimo būdai, globalizacijos procesai.

Ar dėl to reikėtų nerimauti? Ar kyla rizika, kad mažiau vartojamos, mažesnių tautų kalbos ilgainiui išnyks? O gal vieną dieną visi kalbėsime viena „pasaulio kalba“?

Keičiantis pasauliui, kinta ne tik kalbos formos, atsiranda naujų žodžių ir išnyksta seni, skirtingos kalbos maišosi tarpusavyje, bet kinta ir bendravimo formos. Populiarėjant socialiniams tinklams, įsigalint virtualiam bendravimui, emocijos, jausmai vis dažniau reiškiami ne žodžiais, o jausmaženkliais, vadinamaisiais gifais (judančiais paveikslėliais), įvairias trumpiniais.

Būtent tai neramina dalį visuomenės – žmonės samprotauja, kad tokie pokyčiai gali išstumti „tradicinę“ kalbą. Tačiau Lietuvių kalbos instituto direktorius Darius Ivoška įsitikinęs, kad pokyčiai kalboje – natūralus procesas. „Tai natūralu tiek, kiek visuomenei reikalinga išreikšti savo būdą, charakterį. Kalba visada keitėsi. Kai nebuvo medijų, irgi kalbėjome ne tik žodžiais – buvo mimika, gestai, kūno kalba“, – pastebi jis.

Kalba visada keitėsi. Kai nebuvo medijų, irgi kalbėjome ne tik žodžiais – buvo mimika, gestai, kūno kalba.

Jo teigimu, žmogui, kaip socialinei būtybei, svarbiausia išreikšti save ir būti suprastam. Jei trumpiniai, jausmaženkliai, svetimų kalbų žodžiai tam netrukdo, nėra ko nerimauti. Svarbiausia, sako D. Ivoška, nepainioti skirtingų bendravimo sričių. Tai, kas tinka bendraujant internete, netiks rašant referatą, mokslinį darbą ar kitą oficialiojo stiliaus tekstą. „Jei mokykloje, universitete parašote darbą, kuriame nėra teksto, tik jausmaženkliai, tai nebus toleruotina“, – pabrėžia jis.

Jis sako pastebintis, kad skirtingos kalbos veikia vienos kitas, ypač tai justi kalbant apie mažiau vartotojų turinčias kalbas. Specialisto teigimu, ateityje gali nutikti taip, kad kalbų sumažės, visgi jis neabejoja, jog Europa niekad nekalbės viena kalba – įsigalėti vienai kalbai neleistų didžiosios valstybės, kurioms gimtoji kalba – identiteto dalis.

Net dvylika kalbų mokantis filosofas Gediminas Degėsys teigia, kad visam žemynui kalbėti viena kalba būtų patogu. „Visada sakiau, kad mums reikia vieno prezidento, vienos kariuomenės ir vienos kalbos. Nesu linkęs judėti link nacionalinių kalbų užgožimo, bet manau, kad tai palengvintų bendravimą ir sutaupytų pinigų“, – įsitikinęs poliglotas.

Klausiamas, ar nebijo, kad virtualaus bendravimo formos užgoš bendravimą žodžiais, jis teigia manantis, jog turėtume gryninti savo kalbą, išlaikyti jos originalumą, visgi tam tikri pokyčiai, sako, yra natūralūs ir nereikėtų jų bijoti.

„Labai abejoju, kad pasaulis susitartų dėl vienos kalbos. Pavyzdžiui, esperanto kalba labai europietiška, panaši į romanų kalbas, tad kinui ar japonui nebūtų lengva ją išmokti. Be to, yra ir tam tikrų interesų“, – dalies visuomenės nerimą, kad nemažai kalbų gali išnykti, išsklaido G. Degėsys.