Artūras Maželis: „Nemėgstu prievartos“

Šeštadienio interviu apie pastovumą, krepšinį, žūklę ir ūkišką politiką

Nesitaikstantis su neteisybe, nebijantis pasipriešinti prievartai miesto savivaldybės tarybos narys Artūras Maželis gyvena pavydėtinai pastovų gyvenimą. Net hobis - krepšinis - lydi A.Maželį 35 gyvenimo metus.

Tikras klaipėdietis

- Ar Klaipėda vienintelis miestas, kuriame jums teko gyventi?

- Esu tikras klaipėdietis, prieš beveik 45 metus gimęs ir augęs šalia „Trinyčių“ fabriko. Baigęs uostamiesčio 9-ąją vidurinę mokyklą, aukštojo mokslo irgi siekiau Klaipėdoje. Kauno politechnikos instituto uostamiesčio filiale įgijau inžinieriaus mechaniko profesiją.

Baigęs institutą, pradėjau dirbti žvejų kolūkyje „Baltija“- dabar bendrovė „Senoji Baltija“ , kurioje dirbu jau 21 metus. Pradėjau nuo šaldymo įrenginių meistro pareigų, o dabar esu vienas iš įmonės vadovų ir savininkų.

Esu sėslus, mėgstu pastovumą. Su žmona Loreta gyvename jau 24 metus.

Net mano pomėgiai nuo 10 metų amžiaus nepasikeitė. Nuo tada mėgstu ir žaidžiu krepšinį. Dabar aktyviai sportuoju veteranų komandoje. Esu Klaipėdos krepšinio federacijos tarybos pirmininkas.

Dėl to, kuo esu, labiausiai dėkingas savo mamai Irenai. Ji mudu su broliu Ričardu užaugino viena pati. Mama davė ir materialinį pagrindą gyvenimo pradžiai.

Tėvas Vilius mus paliko dar vaikystėje. Pomėgis krepšiniui paveldėtas iš jo. Tėvas jaunystėje buvo geras krepšininkas.

- Ar inžinieriaus mechaniko profesija - jūsų svajonė?

- Aš, kaip ir daugelis klaipėdiečių, norėjau būti jūrininku. Bet negalėjau, nes visi mamos giminės - jos tėvas, keturios seserys, brolis - Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Tarybiniais laikais žmonės, turintys giminių užsienyje, buvo nepatikimi režimui, nes galėjo pabėgti į kitą šalį, todėl jiems neduodavo vizų.

- Ar esate griežtas tėvas?

- Ne. Net per mažai reiklus. Bet stengiuosi vaikams įskiepyti tai, ko man trūko augant be tėvo.

Aštuntokas sūnus Tadas žaidžia krepšinį, noriu, kad jis ir sporte, ir gyvenime pasiektų daugiau už mane. Džiaugiuosi, kad jis jau aukštesnis už mane.

Duktė Giedrė studijuoja Lietuvos krikščioniškojo fondo kolegijoje Klaipėdoje. Ji, kaip ir aš, nenorėjo palikti gimtojo miesto.

Šeimai - laiko maža, daug jo atima darbas, politika, krepšinis. Nedažnai pavyksta kartu išsiruošti į ilgesnes keliones. Per dvejus metus kartą su šeima išvykstame į JAV aplankyti mano brolio.

Ieškojo teisybės

- Ko jūs netoleruojate?

- Nemėgstu prievartos. Aš jai priešinuosi.

Pamenu, kai mane, aštuntoką, vertė stoti į komjaunimą. Tuomet buvo buriama fizikų klasė ir ji turėjo, aišku, būti komjaunuoliška.

Aš ilgą laiką nenešiau nuotraukų komjaunimo bilietui. Už tai viena mokytoja drožė man knyga per galvą.

Susirinkęs daiktus, pabėgau iš pamokų. Kartu su patėviu nuėjome į miesto komjaunimo komitetą. Ten man pažadėjo, kad niekas nebevers stoti į komjaunimą. Tačiau pasiklausė vardo, pavardės. Tada dar nesupratau, kokias pasekmes galėjo turėti šis mano žingsnis.

Tuomet mokykloje reikėjo dėvėti uniformas. Aš buvau aukštas, lieknas, negalėjau gauti tinkamo dydžio privalomo kostiumo. Už tai mano elgesys buvo įvertintas neigiamu pažymiu. Manęs galėjo neperkelti į aukštesnę klasę.

Tačiau ir kitas moksleivis vaikščiojo be uniformos, negaudavo pirkti tinkamos, nes buvo žemas ir storas. Tačiau jis buvo direktoriaus pavaduotojos sūnelis. Jam už uniformą nekliūdavo.

Kai pasakiau, kad vieniems galima eiti į mokyklą be uniformos, o kitiems - negalima, manęs nebebausdavo.

Tie įvykiai nepadarė manęs ir mokytojų priešais - tiek jie, tiek aš turėjome gerą pamoką.

Dekoratyvinės žvakės

- Jūs turtingas žmogus. Esate vienas iš septynių miesto savivaldybės tarybos milijonierių. Gal juo tapti padėjo giminės iš Amerikos?

- Iš dalies. Bet ne tiesiogiai pinigais, o idėjomis. „Perestroikos“ laikais pabuvojęs JAV parsivežiau keletą minčių, kurios man padėjo sukaupti pradinį kapitalą.

Tuomet prasidėjo kooperatyvų judėjimas. Parduotuvėse visko trūko. Buvo labai palankūs laikai uždirbti.

Dabar rinka persotinta. Sunku pradėti verslą, o tuomet reikėjo tik netingėti.

Grįžęs iš JAV, pradėjau gaminti dekoratyvines žvakes, megzti įvairius mezginius.

Dirbau ir žvejų kolūkyje, o po darbo per naktis - savo individualioje įmonėje.

Klaipėdos vaistinės per metus parduodavo 6-7 tonas medicininio parafino. Aš žvakių gamybai sunaudodavau 2-3 tonas parafino per metus.

Buvau įsigijęs programinio valdymo mezgimo mašiną, gal net vienas pirmųjų šalyje.

Tuomet sukaupti pinigai tapo mano gyvenimo finansiniu pagrindu.

Išdraskytas laivynas

- Ar žvejyba Baltijos jūroje - pelninga?

- „Baltijos“ žvejų kolūkis, turėjęs pusšimtį žvejybinių laivų, buvo labai nesėkmingai pagal žemės ūkio bendrovių įstatymą privatizuotas.

Žvejų turtas buvo paverstas pajais. Kolūkiuose tą pajų atidavinėjo karvėmis, šiferiu, fermų dalimis. Lygiai taip pat darbuotojai žvejų kolūkyje pajus atsiiminėjo turtu, nes bendrovėje nebuvo tiek daug apyvartinių lėšų su jais atsiskaityti grynaisiais.

Laivynas buvo išdraskytas. Todėl bendrovė „Senoji Baltija“ turi tik aštuonis žvejybinius laivus.

Žvejyba jūroje neatneša milžiniškų pelnų. Statistiškai viena darbo vieta Baltijos jūroje sukuria 5-6 darbo vietas krante.

Pelninga žvejoti menkes, bet trūksta kvotų. Menkių sugavimo kvota kasmet mažinama. Todėl žvejybos įmonės mažai uždirba.

Didžioji dalis sugautų menkių - 80 procentų - iškeliauja į užsienį.

Strimelės, brėtlingiai, menkės, plekšnės - tai ir viskas, ką gaudome Baltijos jūroje.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai kurios įmonės gavo pajamų, atidavusios laivus į metalo laužą.

Tai efektyvu. Kuo mažiau laivų žvejos Baltijoje, tuo greičiau bus atkurti žuvies ištekliai. Tuomet įmonės daugiau uždirbs, nes turės didesnes menkių sugavimo kvotas.

Pabėgti lengviausia

- Kaip atsidūrėte liberalcentristų partijoje?

- Sakiau, kad mėgstu pastovumą. Prieš 12 metų tapau Centro sąjungos nariu. Pasirinkau centristus, nes pagrindinės partijos buvo kraštutinės. Vienos partijos užsiangažavusios kairėje, kitos - dešinėje.

O man prie širdies vidurio pozicija.

Nebėgau iš partijos, kai ji susijungė su liberalais, pasilikau partijoje, kai įvyko skilimas. Man, kaip žmogui, kuriam nesvetima pakovoti už teisybę, atrodo, kad lengviausias kelias viską mesti ir išeiti į naują partiją. Daug sunkiau partiją reformuoti iš vidaus.

- Ar neįkyrėjo politika per pirmą jūsų kadenciją miesto savivaldybės taryboje?

- Tarp savivaldos ir Seimo politikos reikia brėžti ryškų brūkšnį. Seime rūpinamasi globaliais dalykais, o savivaldybė sprendžia miesto ūkines problemas.

Manau, kad savivaldybės tarybos narius klaipėdiečiai vertina už ūkiškumą.

Aš nesu iš tų, kurie tarybos posėdžiuose gali kalbėti visais klausimais ir krautis politinį kapitalą.

Daug politinės patirties įgijau dirbdamas tarybos Ekonomikos ir finansų komitete.

Įsitikinau, kad komandinis darbas duoda puikų rezultatą, geresnį nei asmenybės saviraiška.

Man patinka komandinis žaidimas ir politikoje, ir sporte.

Manau, esu nemaža dalimi prisidėjęs prie liberalcentristų komandos pasiekto rezultato, dirbant klaipėdiečių labui šios kadencijos miesto taryboje.

- Ko trūksta Klaipėdai, kas dar nepadaryta?

- Manau, reikia baigti pradėtus darbus. Pirmiausia įgyvendinti miesto 2007-2009 metų strateginį planą.

Man, kaip sportuojančiam politikui, aktualu, kad būtų statomi nauji sporto objektai, suremontuotos senos bazės.

Būtina kuo skubiau renovuoti Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą, būtina nupirkti mikroautobusą, sporto inventoriaus, gerinti buities sąlygas.

Stebiuosi trenerių ir vaikų, kurie dirba tokiomis sunkiomis sąlygomis, atsidavimu krepšiniui.

Manau, kad ir verslininkai galėtų paremti vaikų sportą.