„Žinių radijo“ laidoje „Verslumo dvasia“ apie vertybes ir politines realijas kalbėjo Katalikų teologijos fakulteto dekanas, teologijos ir religijos studijų docentas Benas Ulevičius (toliau – B. U.) ir verslininkas, „Žinių radijo“ savininkas bei laidos autorius Augustinas Rakauskas (toliau – A. R.).
– Politinėje arenoje įvyko bei vyksta nemažai įvykių. Kiek jūs šiems įvykiams esate atviras ir randate laiko juos pastebėti?
– B. U.: Daugėjant, gausėjant informacijos srautui, esame žinių visuomenė. Informacijos srautai tampa pertekliniai. Pradedu vis labiau jausti savo ribotumą.
Anksčiau galėjau daugiau pasigilinti, o dabar jau nebeturiu tam laiko. Aktualija greičiau prabėga, nei spėji ją suvokti. Kukliai prisipažinsiu – šią atsakomybę perduodu kolegoms, kurie turi pašaukimą ar pareigą gilintis ir komentuoti tam tikrus įvykius.
Džiaugiuosi, kad priklausau tokiai akademinei bendruomenei, kurioje galime pasidalyti pareigomis, nes kiekvienas mūsų visko neišmano. Su politiniais procesais dažniausiai susiduriu pavėluotai, per tarpininkus, nebent pats esu labai arti vyksmo – tada situaciją žinau iš vidaus.
– Kaip pavyksta nepasiduoti emocijoms?
– B. U.: Nuolat kalbame, kaip būtų vertinga turėti mažiau socialinių tinklų, žiniasklaidos ir ekranų. Tačiau tuo pat metu jaučiame pareigą susipažinti su situacija.
Pažįstu žmonių, kurie tiesiog gyvena savo gyvenimą, visiškai nieko neišmanydami, ir jie nėra kvaili žmonės. Kartais jie man tampa pavyzdžiu.
Tačiau mano pareigos neleidžia visiškai nusišalinti. Labiausiai žeidžia neapykanta, pagieža, dėl kurios žmogaus net nekaltinu, nes matau, kad tai yra specialiai kurstoma.
Greičiausiai egzistuoja paslaptingi projektai, kurie kursto ir stengiasi, kad mes būtume susipriešinę, visiškai negirdėtume vieni kitų.
Greičiausiai egzistuoja paslaptingi projektai, kurie kursto ir stengiasi, kad mes būtume susipriešinę, visiškai negirdėtume vieni kitų. Dažnai pagaunu save vartojant žodį „tragedija“, tačiau mes dabar tikrai nesame tragiškoje situacijoje.
– Kiek jūsų žinios padeda jums atsirinkti tinkamą informaciją?
– B. U.: Tos žinios, kurios susijusios su universitetiniu išsilavinimu, suteikia platesnę perspektyvą. Žvelgiant iš teologo pozicijų, niekada negali palikti nuošalyje vertybinio įsipareigojimo ir tam tikro kuklumo, pripažįstant, kad aukščiausioji būtis, Dievas, žino.
Dažnai pastebiu, kad kova vyksta ne dėl tiesos, o dėl mūsų nesaugumo jausmo.
Dažniausiai tai, ką gali padaryti, – nesipešti su oponentais, nes karas vyksta ne tarp manęs ir jų, bet tarp manęs ir mano artimiausių žmonių. Nes tuo metu didžiausia suirutė vyksta ne išorėje – ji vyksta manyje, mano sieloje ir mano santykiuose su artimaisiais. Dažnai pastebiu, kad kova vyksta ne dėl tiesos, o dėl mūsų nesaugumo jausmo.
– Kiek svarbu demokratijoje pasitikėti, turėti idealą ir vertybinį pagrindą?
– A. R.: Manau, kad į šiuos klausimus turėtume žvelgti sudėtingiau ir kilstelėti kartelę. Dabar dažnai vartojame tokias frazes kaip „pasitikėjau, bet apgavo“. Žmogus buvo idealistas, tikrai manė, kad daro gerą darbą.
Dabartinė demokratijos problema ta, kad ji tampa priemone valdyti žmones arba geru įrankiu meluoti. Labai lengva apgauti žmones. Jiems svarbi žodžio laisvė, galimybė pasisakyti – tai juos vilioja. Tačiau net ir vykusio protesto metu vieni turėjo progą pasisakyti, o kiti – ne. Kodėl streiko metu buvo surežisuota, kas gali kalbėti, o kas – ne?
Nesvarbu, apie ką kalbame, bet koks reiškinys turi šviesią ir tamsią pusę. Visada galima pasinaudoti laisvu žodžiu, siekiant valdyti ar net įdiegti diktatūrą. Tai gali būti puiki priemonė, jei ją suvaldai, sugebi manipuliuoti, sukurti nuostatas, tinkančias žmonėms, kurie nori laisvai kalbėti.
Žmogui teisinga tai, kas jam priimtina jo supratimo rėmuose. Jei žmogus tų rėmų neplečia, nepapildo jų žiniomis, jis negali priimti savarankiško sprendimo, nes priima kitų žmonių pasiūlytą sprendimą.
Tai reiškia ėjimą per jų ego ir savanaudiškumą, per norą laimėti. Žmogui teisinga tai, kas jam priimtina jo supratimo rėmuose. Jei žmogus tų rėmų neplečia, nepapildo jų žiniomis, jis negali priimti savarankiško sprendimo, nes priima kitų žmonių pasiūlytą sprendimą.
– B. U.: Iš dalies sutinku. Kai sėdime su bičiuliu prie kavos puodelio, nejaučiame ribų. Jis apšviečia mano neišmanymą, o aš jam galiu pareikšti savo skepsį. Tačiau nepakankamai įsigilinęs į situaciją aš negaliu jos komentuoti, pavyzdžiui, radijo laidoje.
– A. R.: Niekas nevyksta šiaip sau. Kiekviena religija turi savo filosofiją, kurios laikosi, kurioje yra apibrėžtos vertybės. Dažniausiai viskas pasibaigia mūsų supratimo rėmuose. Kaip mūsų religijoje mokė Kristus: „Darykite neįmanomus dalykus, junkite nesujungiamus.“ Jis nesakė: „Kartokite mane, ir aš būsiu stabas.“
Du tūkstančius metų mes kartojome ir naudojome tai kaip priemonę valdyti žmones, melą pakeisdami vienu iš Dievo įsakymų – „Nemeluok“.
Mes raginame meluoti, bet tai daryti rafinuotai, protingai, kad tavo melą priimtų. Meluoti taip, kad patikėtų, meluoti labai gerai, užtikrintai – ir tada žmonės patiki. Jie pradeda diskutuoti, kalbėti, ginčytis, aiškintis, o tu visa tai gali bandyti suvaldyti, nes žinai, kodėl meluoji, ir turi savo interesą.
Mes visi stengiamės pajausti tai, ko dar nėra, ko nesuprantame, nežinome, bet norime suprasti. Jeigu kuris nors iš mūsų šiame procese tarnauja stereotipais suformuotai nuomonei, mes padedame blogiui.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)