Buvęs mokytojas svajoja apie kelionių muziejų

Šeštadienio interviu apie gyvenimą svetima pavarde ir dviračiais išmaišytą pasaulį

Ilgus metus mokyklai atidavusio Viktoro Varno gyvenimas primena nuotykių romaną. Egzotikos suteikia pedagogo ir jo mokinių kelionės dviračiais po margą pasaulį, intrigos - V.Varno gyvenimas kita pavarde, fatališkumo – mokytojo įsūnio susprogdinimas per Juodojo kaspino dieną.

Nepaisant patirtų išgyvenimų, 74-erių V.Varnas jaučiasi laimingas ir brandina planus įkurti pirmąjį uostamiestyje privatų kelionių muziejų.

- Nuo kada gyvenate savo tikrąja pavarde?

- Nuo 1961-ųjų vėl esu Viktoras Varnas. Tuometinis saugumas išaiškino šią klastotę. O vardas ir pavardė buvo pakeisti ne iš gero gyvenimo. Mano tėvų ūkis Pasvalio rajone buvo nemažas – 30 hektarų. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų šeima buvo išbuožinta ir numatyta ją ištremti. Nenorėjome važiuoti prie Laptevų jūros. Tėvai sugebėjo pakeisti savo ir mano dokumentus. Juose buvo netikri vardai ir pavardės. Taip aš, septyniolikmetis, tapau Adolfu Karčinsku. Pusę metų slapstėmės Rygoje, o po to aš atsiradau Klaipėdoje.

- Kokie keliai atvedė dirbti į mokyklą?

- Labai vingiuoti... Vidurinės mokyklos kursą baigiau vakarais, jau tarnaudamas sovietinėje armijoje Dnepropetrovsko srityje. Atitarnavęs grįžau į Klaipėdą, dirbau ir pradėjau neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute, Istorijos fakultete. Mokslus teko nutraukti, kai buvo išaiškinta, jog mano asmens dokumentai – suklastoti. Tuomet jau buvau trečiakursis... Praėjus aštuoneriems metams, baigiau pedagogikos, psichologijos ir karinius kursus. Nuo tada profesinėje mokykloje dirbau kariniu vadovu 21 metus, nuolat savo žinias tobulindamas Vilniaus kariniame dalinyje. Kai mokykloje panaikino karinį parengimą, lankiau katechetikos kursus ir tapau tikybos mokytoju. Juo dirbau vienuolika metų.

- Savo buvusioje – dabar vadinamoje Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje - dirbate sargu. Ar nejaučiate nuoskaudos?

- Gerai atliekama užduotis gėdos nedaro. Mano prožektorius gal kilometrą nušviečia – jo padedamas naktimis gąsdinu, gainioju vagis ir plėšikus. Į valgyklą lenda maisto, mokyklos kabinetuose ieško metalo ar daiktų.

- Mokykloje iki šiol saugomi per Jūsų ir mokinių keliones surinkti eksponatai. Iš kur jie?

- Per atostogas keliaudavome dviračiais. Buvo trisdešimt penki dideli žygiai. Išnaršėme Kaukazą, keliauta po Vladivostoką, Baikalą, Kamčiatką, Murmanską bei kitas pasaulio vietas. Iš visų kelionių mokyklos muziejų pasiekdavo įvairiausi eksponatai – kriauklės, mineralai, monetos, ginklai, suvenyrai... Šį mokyklos muziejų aplankė apie 70 tūkst. žmonių. Apie tai liudija aštuoniolika atsiliepimų knygų.

- Kitą mėnesį Jums sukaks 75-eri. Graži proga įvertinti savo gyvenimą.

- Žinote, aš jaučiuosi laimingas. Dėkoju likimui, kad galėjau pamatyti daug pasaulio. Pažinimas – laimės pagrindas. Be to, kelionės dviračiu man suteikė stiprios sveikatos, nors jau kelerius metus nebeminu pedalų. Esu pririštas prie namų. Turiu ligonę – žmona Stanislava devynerius metus nevaikšto.

Bet dviračių aistra apsikrėtė mano buvę mokiniai. Vienas jų – Gediminas Vasiliauskas, dabar istorijos mokytojas, pedalus mina nuo 16 metų. Tai kaip grandininė reakcija, nes Gedimino tėvas, įkvėptas sūnaus, pirmąkart sėdo ant dviračio būdamas 52 metų. Iki tol nemokėjo važiuoti. Dabar jam tiek pat, kiek ir man, – 74 metai. Ne taip seniai jis su Gediminu dviračiais pervažiavo kone visą Švediją.

- Jus dažnai galima pamatyti vaikščiojantį drauge su mokiniais.

- Kelionės su mokiniais ir kelyje patirti išbandymai sustiprino mūsų ryšį. Ištikimų, tapusių man draugais ir atrama, turiu ne vieną. Jie dabar jau nebe vaikai, bet mokytojai, kunigai ir karininkai.

- Žinau, kad su žmona namuose auginote ne vieną svetimą vaiką – it savą.

- Niekam neatsakėme šilumos, bet dokumentiškai įsivaikinę buvome tik vienintelį. Klaipėdos internate įstrigo į širdį pamatytas pirmokėlis. Slaviškos pavardės, pietietiškos išvaizdos. Gavo mano vardą ir pavardę. Antrasis Viktoras Varnas. Jam subrendus, miestas jį žinojo kaip Čiangą. Tokia pravardė buvo prilipusi. Jo jau nebėra tarp gyvųjų... Gal karo Afganistane žiaurumai jį paveikė, o gal ko nors lošimo automatų versle nepasidalino, kad jį automobilyje Klaipėdos senamiestyje kažkas susprogdino. 1993-iaisiais, per Juodojo kaspino dieną... Sūnui tebuvo 33-eji.

- Dabar Jūs dažnai gyvenate ateitimi, minite 2007-uosius. Kodėl?

- Tuomet sukaks 50 metų nuo mūsų dviračių žygių pradžios. Jų dėka atsirado ir daug metų asmeninėmis mano lėšomis buvo kaupiamas muziejus. Dėl jo priklausomybės dabar malamės teismų karuselėje. Turi būti nustatyta, kas jo savininkas – aš ar mokykla. Tik po to galėsime per savo fondą ieškoti lėšų ir patalpų privačiam kelionių muziejui. Toks Klaipėdoje būtų pirmasis.

Jei pavyktų įgyvendinti šią idėją, turbūt visi liktų patenkinti. Iškrausčius kelionių eksponatus, mokyklai liktų laisvos patalpos mokslui. O mes irgi suinteresuoti rasti kitą vietą muziejui. Mokykla nedirba savaitgaliais, o juk muziejaus lankytojams šios dienos yra svarbiausios. Reikėtų ir erdvesnių patalpų. Dviejuose mokyklos kambariuose visi eksponatai sunkiai besutilpo. Jų daug. Vien ženkliukų – apie 14 tūkstančių.