Profsąjungos

Darbdaviai įbaugino darbuotojus

Ar įmanomas socialinis dialogas, ar galima derinti darbdavio ir samdomo darbuotojo interesus? Atsakymo į šį klausimą vakar ieškojo diskusijos, kurią organizavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, vienos iš trijų šalyje veikiančių profsąjungų susivienijimų, dalyviai.

Daugiau kaip trisdešimt atskirų šakų profsąjungų susivienijimų, uostamiesčio profsąjungų vadovų svarstė trišalių (Vyriausybės, samdomų darbininkų ir darbdavių susivienijimų atstovai) darbo susitarimų pliusus ir minusus mūsų krašte. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Janina Matuizienė, atsakydama į „Klaipėdos“ klausimą, kodėl Lietuvoje neįmanomos masinės demonstracijos ir streikai, kokie neseniai vyko Prancūzijoje, kai streikavo oro uostų darbuotojai, pedagogai ir medikai, nurodė kelias priežastis. Lietuvos profsąjungos pasirinko kitą kovos už samdomų darbininkų teises būdą, o ne streikus, nes žmonės labai pasyvūs, priklauso nuo darbdavio. „Streikų vadovai ne kartą yra likę vieni, o žmonės paklusniai grįždavo į darbo vietas“, - sakė J. Matuizienė.

Diskusijoje buvo sakoma, kad Lietuva pagal profsąjungos narių skaičių ES užima paskutinę vietą. Čia nemažas dabartinių įstatymų „nuopelnas“ – profsąjungos negali atstovauti visų dirbančiųjų interesams kaip Prancūzijoje. Vis dėlto Lietuvoje atsiranda žmonių, streikais kovojančių už savo teises, pavyzdžiui, Kauno medikai. Buvo pripažinta, kad Lietuvos piliečių aktyvumas ginant savo teises dar labai atsilieka nuo Europos.