Šiemet sukanka 92 metai nuo tragiškos S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną baigties. Lietuvos lakūnų iššūkis amžiams įrašytas į istoriją: daugiau kaip 34 valandas nepertraukiamai išbuvęs ore, 1933 m. liepos 17-ąją, maždaug pusvalandis po vidurnakčio, legendinis lėktuvas „Lituanica“ nukrito dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške.

Aviatorių žūties vietą miško tankmėje šiandien žymi jų atminimą saugantis paminklas ir „Lituanikos“ sparnų pažeistos, į šalis išsikerojusios aplink aukštai išstypusių šimtamečių pušų viršūnės, netoliese įrengta muziejinė ekspozicija.

Organizatorių nuotr.

Kasmet liepos viduryje pagerbti didvyrišką S. Dariaus ir S. Girėno žygį čia susirenka Vakarų Pamario vaivadijos, Myslibužo apskrities bendruomenė, vietos institucijų bei lietuvių diasporos atstovai, Lietuvos ambasados Lenkijoje ir susigiminiavusių mūsų šalies savivaldybių delegacijos, Lietuvos garbės konsulas Ščecine.

Čia ir dabar mūsų puoselėjamas artimas ryšys yra gyvas įrodymas, kiek daug lakūnų žygdarbis davė dviejų tautų draugystei. Todėl mes ir toliau sakome, kad jiedu vis dar skrenda...

„Būdami prie Dariaus ir Girėno paminklo, žinokite, kad tas lopinėlis Pščelniko miške – ir jūsų, lietuvių, žemė. Šiame Lenkijos krašte esate visada laukiami. Čia tėra vienintelė taisyklė – kad jaustumėtės kaip namuose. Tai yra svarbiausia, – svetingai sutikdamas lietuvių delegacijos atstovus kalbėjo Myslibužo burmistras Piotr Sobolewski. – Jei ne dramatiška didvyriško skrydžio atomazga, šiandien turbūt mes nepažintume vieni kitų. Čia ir dabar mūsų puoselėjamas artimas ryšys yra gyvas įrodymas, kiek daug lakūnų žygdarbis davė dviejų tautų draugystei. Todėl mes ir toliau sakome, kad jiedu vis dar skrenda...“

Šiuos žodžius savo kalboje atkartojo ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Lenkijoje Valdemaras Sarapinas: „Prieš 92 metus čia, šiame miške, nutrauktas „Lituanikos“ skrydis nesibaigė. Žinia apie didvyrišką Lietuvos lakūnų bandymą tapo įkvėpimo šaltiniu naujoms lietuvių kartoms, kurios įgyvendina savo svajones apie reikšmingą tėvynės vietą pasaulio žemėlapyje. Štai kodėl liepos 17-oji minima kaip Pasaulio lietuvių vienybės diena. Lakūnų vardai tapo meilės ir atsidavimo tėvynei simboliais, jie tapę lietuviškos tapatybės dalimi.“

Iškilmingame minėjime drauge su Kauno miesto bei rajono savivaldybių atstovais liepos 13 d. dalyvavo ir Seimo narys, Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės narys Šarūnas Šukevičius.

„Apima ypatingas, sunkiai nusakomas jausmas, matant, kaip branginami S. Dariaus ir S. Girėno vardai taip toli nuo Lietuvos, kitame Lenkijos gale, netoli Vokietijos sienos. Žemėlapyje mus skiria apie 900 kilometrų, bet jungia bendros vertybės. Kaimynai lenkai rodo išskirtinę pagarbą, saugodami lietuviams brangius istorinės atminties pėdsakus. „Lituanikos“ herojai jiems tapę lyg savi didvyriai. Tokia kasmetinė tradicija yra ne kas kita, kaip mūsų tautų tvirto broliško ryšio išraiška“, – įsitikinęs Seimo narys Š. Šukevičius.

Organizatorių nuotr.

Dariaus ir Girėno žūties vietą Pščelniko miške skiria mažiau nei dešimt kilometrų nuo Myslibužo miesto. Pastarajame Lietuvos lakūnų atminimą įamžina paminklinio akmens kompozicija, jų vardu pavadintas skveras, trispalvėmis išpuošta žiedinė sankryža ir vietos mokykla. Beje, to paties pavadinimo mokykla veikia ir lietuvybę puoselėjančiame Punske. Šios įstaigos jaunimas dainomis praturtino minėjimo iškilmes.

1933 m. liepos 15-osios popietę, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, S. Darius ir S. Girėnas be nusileidimo įveikė 6411 km. Anuometinėje aviacijoje tai prilygo vienam ilgiausių skrydžių pagal atstumą ir tiksliausiam pagal jo numatytą maršrutą. Iki transatlantinės kelionės tikslo – Kauno aerodromo – buvo telikę apie 650 km, maždaug trys valandos skrydžio.