Darius Anužis: „Nekenčiu rutinos“

Šeštadienio interviu su direktoriumi, kuriam užtenka laiko daugeliui pomėgių

Verslininkas, bendrovės „Memelio miestas“ generalinis direktorius Darius Anužis netiki prietarais, todėl nebijo gyventi 13 numeriu pažymėtame bute.

Tačiau prietaringi buvo gydytojai, kurie padėjo prieš 39 metus jam ateiti į šį pasaulį. Medikai užrašė, kad D.Anužis gimė spalio 14-ąją, nors iš tikrųjų - spalio 13-osios vakarą.

Bendrovės „Memelio miestas“ vadovas nesiskiria su fotoaparatu nuo pat vaikystės, rengia meninių nuotraukų parodas. Jis su žmona Iveta ir dukromis Skaiste, Ugne, Aušrine yra aplankę beveik visas Europos šalis. Anužiai mėgsta keliauti dviračiais po Kuršių neriją, plaukioja baidarėmis Dzūkijos upėmis, jodinėja, stebina draugus egzotiškais patiekalais.

D.Anužis vadovauja bendrovei, kuri ketina atverti klaipėdiečiams priėjimą prie marių. Vietoje bendrovės „Laivitė“ bus pastatytas gyvenamasis kvartalas „Memelio miestas“.

Prietaringi gydytojai

- Jūsų buto numeris 13. Ar esate prietaringas?

- Ne. Todėl ir nekreipiu dėmesio į skaičius. Žiūriu į gyvenimą pozityviai, vadovaujuosi savo galva ir sveika logika, todėl prietarais netikiu.

Prietaringi buvo Kretingos ligoninės gydytojai, kurie man padėjo ateiti į šį pasaulį. Mama sakė, kad gimiau spalio 13-ąją prieš pat vidurnaktį, o gydytojai nusprendė, kad 13 - netikęs skaičius ir užrašė 14 dieną.

- Jūs kretingiškis?

- Tėveliai nuvyko į Kretingos rajoną aplankyti senųjų Anužių ir nebespėjo grįžti - Kretingos ligoninės gimdymo namai buvo arčiausiai... Taip „tapau“ kretingiškiu, nors visą gyvenimą gyvenu Klaipėdoje. Čia baigiau tuometinę 19-ą vidurinę mokyklą, 1-osios muzikos mokyklos klarneto specialybės klasę. Čia 11 metų „atšokau“ „Žuvėdroje“. Baigęs vidurinę iškeliavau į „aulinius batus“ - tarnauti kariuomenėje.

- Kodėl po mokyklos - į armiją: nenorėjote studijuoti ar blogai mokėtės?

- Nebuvau nei našlaitis, nei sportininkas, neturėjau komjaunimo komiteto siuntimo. Už kiekvieną šį biografijos epizodą stojantieji į Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultetą gaudavo po papildomą balą. Aš stojamuosius egzaminus išlaikiau penketais - tuomet tai buvo aukščiausias įvertinimas. Tačiau likau „už borto“. Nedrįsau eiti pas rektorių ir klausti, ką daryti, kad už egzaminą gaučiau daugiau nei penkis.

- Kodėl pasirinkote istoriją?

- Aš visada domėjaus istorija. Net ir dabar dažnai paskaitau Alfredo Bumblausko „Senosios Lietuvos istoriją“. Žinių ant kupros nešioti nereikia, o jų, anksčiau ar vėliau, gyvenime prireikia. Ir ne tik istorijos.

Du Dariai Anužiai

- Tačiau istoriku netapote?

- Grįžęs iš armijos antrąkart stojau į Vilniaus universitetą. Dabar jau amžinatilsį tėčio sesuo Stanislava Petraitienė, ilgametė Kretingos „Švyturio“ laikraščio žurnalistė ir redaktorė, vis šnekindavo lengvai mano dėstomas mintis nukreipti į žurnalistiką, o ne ištremti, kaip ji juokais vis sakydavo, į dulkėtus istorijos archyvus. Įstojau į žurnalistiką, vėliau pradėjau dirbti tuomet populiariame savaitraštyje „Mažoji Lietuva“, iš kurio vėliau gimė dienraštis „Vakarų ekspresas“.

Savo gyvenimo meilę sutikau ne universitete, o Klaipėdoje - su žmona Iveta kartu jau 16 metų. Auginame tris dukras – keturiolikmetę būsimą gimnazistę Skaistę, dešimtmetę Ugnę ir pirmokėlę Aušrinę.

Vestuvės buvo netradicinės - vietoj tuo metu įprastų su 70-ies ar viso 100-o svečių, pas mus „veseliojo“ tik 26 - patys artimiausi ir brangiausi žmonės. Bet jos buvo be galo linksmos ir gražios. O pagardinimui - ir akibrokštą Kretingos bažnyčioje apturėjome.

Sutuoktuvių sakramentą kunigas teikė iškart trims poroms. Sutuokė, palaimino ir nusiuntė į zakristiją bažnytinių formalumų pildyti. Mūsų „popierius“ rašė paskiausiai. Paklausė mano žmonos vardo, mergautinės pavardės. Užsirašė. Paklausė manęs. Sakau: Darius Anužis. Brolis pranciškonas pakėlė akis nuo knygos, dar kartą perklausė. „Negal būtė - žemaičiavo jis. Juk Darius Anužis kūtiktąs šliūbą iemi“.

Ėmiau aiškinti, kad negalėjau vienu metu su dviem nuotakom prie to paties altoriaus stovėti. Tada pagal tėvavardį išsiaiškinome, kad sutuoktuvių ceremonijoje kartu su savo išrinktąja tuokėsi mano bendravardis ir bendrapavardis Darius Anužis. Beje, vėliau Darius buvo mano bendradarbis „Vakarų eksprese“.

Kitą rytą po vestuvių mūsų laukė dar vienas siurprizas - važiavome mašina namo ir buvo keista, kad neveikia jokia radijo stotis. Šnypščia, ir viskas. Galiausiai susiradome Lietuvos radiją ir girdime Vytauto Landsbergio žodžius: „...Jei Michailas Gorbačiovas dar yra gyvas...“. 1991-ųjų rugpjūčio 19-osios paryčiais Sovietų Sąjungoje prasidėjo „drebančių rankų“ pučas. Tada tai nebuvo juokinga.

Po vestuvių pirmadienį išvykome dešimčiai medaus dienų į Nidą - meilė buvo ir tebėra svarbiau nei politika.

Bėga nuo rutinos

- Kodėl pasitraukėte iš žurnalistikos?

- Norėjau save pabandyti versle, o, kita vertus, reikėjo daugiau uždirbti. Tuomet 1995-1996 bankų krizių metais spaudai buvo labai sunku. Aš iš pradžių nesukūriau savo verslo, dirbau prekybos vadovu „Opel“ atstovybėje, vėliau - transporto paslaugų firmoje. Vėliau sukūriau savo transporto ir logistikos įmonę. Ji sėkmingai dirba ir dabar. Prieš pusantrų metų pakvietė į projektą „Memelio miestas“- tapau įmonės vadovu.

-Nemėgstate rutinos?

- Aš jos nekenčiu. Sakoma, jog žmogus per septynis darbo metus profesinėje veikloje išsisemia - darbas jam tampa nebeįdomus, monotoniškas, tiesiog mechaninis. Kad taip nenutiktų ir man - gyvenimą stengiuosi paįvairinti įvairiais užsiėmimais.

Šeimos žmogus

- Jūs labai užsiėmęs žmogus. Ar lieka laiko šeimai, pomėgiams?

- Paroje - 24 valandos. Jeigu teisingai pasirenki prioritetus, laiko užtenka viskam.

Mudu su Iveta - šeimos žmonės. Visur, kur tik galima, keliaujame kartu su vaikais. Visi kartu esame skersai išilgai išmaišę Europą. Nesame buvę tik Suomijoje, Portugalijoje, Graikijoje ir Šveicarijoje. Dažniausiai į užsienį keliaujame nuosavu automobiliu. Kasmet su draugais pirmąjį rugpjūčio savaitgalį baidarėmis plaukiame Merkiu, Ūla.

Dažną savaitgalį visa šeima važiuojame dviračiais į Kuršių Neriją. Miname Juodkrantės link. Laukiniame pliaže deginamės, maudomės, dūkstame.

Retkarčiais nuvažiuojame į žirgyną. Mūsų mergaitės - miesto vaikai, tad stengiamės, kad pažintų ir kitokį pasaulį. Juolab kad visi seneliai gyvena mieste, ir pamatyti kaimą tokį, kokį mes vaikystėje turėdavom pas senelius, - nėra galimybių.

Norime, kad mūsų vaikai nekiurksotų prie kompiuterio ar televizoriaus. Šie daiktai - puikūs informacijos šaltiniai, bet Skaistė ir Ugnė jau spėjo pajausti įdomios knygos skaitymo malonumus. Siekiame, kad mergaitės kuo daugiau sužinotų, pažintų, plėstų savo akiratį ir lavėtų. Tam yra ir Muzikos mokykla, šokių studija, dailės būrelis.

Fotografuoja 34 metus

- Jūsų namų sienas puošia labai daug meninių fotografijų. Kuris iš šeimos narių fotografuoja?

- Aš pirmą kartą paėmiau į rankas fotoaparatą „Kijev“ penkerių metų. Beje, tebeturiu tą senuką „Kijevą“. Dar veikia. Ir iki šiol tebefotografuoju, tik, aišku, šiuolaikiška technika. Negaliu išvykti į komandiruotę be fotoaparato, nors jis užima daug vietos, sunkus. Mano nuotraukose tai, ką aš matau. O juk kiekvienas matome savaip. Esu surengęs keturias personalines parodas. Pirmoji ir trečioji buvo iš ciklo „Atspindžiai“ - tai mūsų apsupties atspindžiai nuo vandens paviršiaus, vitrinos lango ar net dažyto metalinio paviršiaus. Antroji paroda vadinosi „Mikro-makro“: įvairūs daiktai, fotografuoti iš vieno ar poros centimetrų atstumo. Paskutiniąją - 13 fotografijų, atspaustų ant didelio formato drobės, prieš mėnesį eksponuotą „Navalio“ viešbučio galerijoje parodą pavadinau „Akimirkomis“.

- Tokia gausybė pomėgių!

- Galima sėdėti prie televizoriaus ir bambėti, jog liūdna, neįdomu gyventi. Arba imti ir kurti įdomų gyvenimą sau ir savo šeimai - juk to niekas už jus pačius nepadarys ir jokioje parduotuvėje jo nenusipirksi.

Virtuvėje vienas didelis stalčius - pilnas kulinarinių receptų knygų lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis. Savaitgaliais ir draugų apsilankymo proga dažnai sukame japonišką „suši“, gaminame prancūzišką „Puolet a la dijonnaise“ (viščiukas garstyčių ir sūrio padaže) ar „Cotes de veau au Roquefort“ (veršienos kepsnys su Rokforo padažu). Vyresnėlė Skaistė po kelionės į Romą - itališkų picų, pastų ir salotų ekspertė. Kas gamina - žino, jog tai puikus poilsio, kūrybos ir pasididžiavimo savimi, kai patiekalas pavyksta, mišinys. Draugus vaišiname tik tais patiekalais, kuriuos jau kartą esame padarę. Neeksperimentuojame jų skrandžiais.