Stintmetis

Didžiosios žūklės dar lūkuriuojama

Retai nutinka, kad, atvažiavęs į Rusnę, nenusipirktum šviežiai rūkytų karšių. Dabar žvejams tokia “smulkmena” neberūpi.

Visi skuba į prasidėjusią stintmečio žūklę. Kuo daugiau pavyks “susemti” į Nemuno žemupį atplaukusių neršti stintų – tuo geresnis uždarbis. Kita vertus, žvejui nubyra tik trupiniai. Nei žūklavę, nei tinklus traukę, pelnosi iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių prisistatę perpardavinėtojai.

Didžiojo neršto tebelaukiama

Nors jau visą savaitę žvejai verslininkai ir samtininkai bei šiaip meškeriotojai, iš anksto užsiėmę patogias vietas, per naktis košia Pakalnės, Atmatos ir tėtušio Nemuno vandenis, laimikiai negausūs. Vietiniai žvejai stintų nenorą lįsti į tinklus ir graibštus aiškina tuo, kad per šalti orai. Senbuviai svarsto kitaip - atseit, kai ateina tikrasis nerštas, žuvys nieko nebepaiso. Ar vieni, ar kiti būtų teisūs, bet didžiojo stintmečio Rusnėje dar tebelūkuriuojama. Kai kas prognozuoja jį prasidėsiant prieš Velykas.

Perpardavinėtojai žuvis ima urmu

Tikrieji žvejai su pašaliniais į kalbas nesileidžia. Vakarop užėmę patogias pozicijas prie Skirvytės, kur kitame krante žybsinčios šviesos - jau Rusijos Kaliningrado srities teritorija, tinklais tveria upę ir laukia tik jiems žinomų požymių, kada su atsivarytu “belorusu” laimikį galima traukti į krantą.

Viename tokiame “taške” iš ryškiai oranžiniais žvejų kombinezonais apsirengusių vyrų aiškiai skyrėsi keletas trypinėjančių ant kranto žioplių. Ko jie laukia, nei žvejai, nei patys žiopsotojai neaiškino. Tik užsukus į šalia esantį kiemą, moteriškė pastojo kelią ir paprašė užsimokėti už tai, kad važiuojame per jos žemę. Sakėsi taip užsidirbanti iš anų atvažiavusių žiopsotojų. Ir jie esą visai ne stebėtojai, o šalia žvejų tinklų išsirikiavę savo “mersus” laukia, kada tiesiai iš tinklo galės susikrauti žuvis į dėžes.

Samtininkai – kalbesni

Prie Pakalnės upės krantinių vaizdelis kitoks. Uostelį (manoma, kad naktį stintos geriau kimba) prieš sulėlydį aptūpę meškeriotojai laukia savųjų žuvų.

Kitame krante įsikūrę samtininkai. Tai didžiulis graibštas iš reto audinio, pritvirtintas ant kokių 5 metrų ilgio koto. Vos saulė nugrimzta į marias, upėje užverda darbas. Kas iki kelių, kas giliau įbridę į vandenį (dažniausiai jauni vyrukai) prieš srovę kelis metrus “iria” panardintu samčiu. Po to jį pakėlę košia vandenį. Samčio dugne spurda dvi trys žuvys. Jeigu jau penkios ar šešios – gerai. Vyrukai džiaugiasi, jei, prigraibę po kelis kilogramus žuvų, jas parduoda už vieną kitą litą. Jie pripažįsta, kad dabar visokiais būdais masiškai gaudydami stintas, greitai to malonumo galime nebetekti. Elgiamasi negalvojant apie ateitį.

Tačiau kai Nemuno deltoje kartu su potvyniu prasideda stintų karštligė, jai neatsispiria nei jaunas, nei senas. Taip čia įprasta nuo senų laikų. Stintos – neblogas pragyvenimo šaltinis, kol pasirodys kitos žuvys ir kasmet vis gausiau pamarį užplūstantys turistai iš Vakarų.