Tvirta pozicija
Baigėsi dar vienas lietuvių medikų stažuočių ciklas Ukrainoje. Jame dalyvavusios, neseniai iš kariaujančios šalies sugrįžusios Kauno klinikų gydytoja anesteziologė reanimatologė Paulina Aldakauskaitė (P. A.) ir slaugytoja Valentina Petrauskaitė (V. P.) džiaugiasi į atvirą apšaudymą nepapuolusios, tačiau, būdamos už kelių kilometrų nuo fronto linijos ir matydamos dronus, jautė įtampą, kai pavojus tiesiog tvyrojo ore. Tačiau įgytos patirties jos į nieką nekeistų.
– Kokie asmeniniai motyvai paskatino vykti į komandiruotę Ukrainoje?
P. A.: Manau, čia veikia natūrali žmogiška empatija ir pilietiškumas. Į vieną stažuotę Ukrainoje jau buvau nuvykusi, kai tik prasidėjo karas. Taigi mano motyvacija buvo tvirta, patikrinta. Nuo karo pradžios stengiausi visais įmanomais būdais įsijungti į Ukrainai skirtas pagalbos ir paramos iniciatyvas – ir karo pabėgėliams, ir ten gyvenantiems žmonėms. Kai darbovietė pasiūlė stažuotę Ukrainoje, nekilo jokių dvejonių. Aš savo specialybę suprantu ne tik kaip džiaugsmą ir garbę būti gydytoja, bet ir kaip didelę atsakomybę. Aišku, prie motyvacijos prisidėjo ir profesinis smalsumas, noras pamatyti, kaip mano darbas turėtų atrodyti karo sąlygomis, kaip sistema funkcionuoja ekstremaliose situacijose.
V. P.: Viena pagrindinių priežasčių, kodėl pasiryžau važiuoti į Ukrainą, buvo mano profesijos misija, mano specialybės pasirinkimas. Nuo mažens norėjau padėti nelaimės ištiktiems žmonėms. Be to, esu slaugytoja, pasirinkusi skubios pagalbos kryptį, tad nuolat esu tarp žmonių, kurie, įvykus nelaimei, vieni pirmųjų pasiekia nukentėjusius. Tai mane įpareigoja. Save laikau drąsia. Žmonės, dirbantys skubios pagalbos srityje, visada patiria daugiau streso ir rizikos nei dirbantys kituose skyriuose. Nebejojau, kad patirtis Ukrainoje gali būti labai pamokanti ir naudinga.
Artimųjų palaikymas
– Kaip į sprendimą vykti į Ukrainą reagavo artimieji? Ar buvo bandančių atkalbėti?
P. A.: Mano artimieji yra gana pilietiški ir aš labai džiaugiuosi galėdama augti tokioje aplinkoje. Mano noras bent kuo nors padėti užpultos šalies žmonėms kyla iš tos pilietiškos aplinkos. Artimieji sveikino mano iniciatyvą, nors, reikėtų suprasti, susirūpinimas buvo tikrai didžiulis, bet perkalbėti niekas nebandė.
V. P.: Tokių bandymų buvo – dėl to, kad mano sumanymą vertino kaip rizikingą. Gal net instinktyviai sakė: nevažiuok. Ne visiems artimiausiems žmonėms ir pasakiau, kur išvykstu, nes pati pagalvojau, kad ir man pačiai būtų neramu, jei į panašią vietą išvyktų man artimas žmogus. Apie mano būsimą stažuotę žinojo mano sužadėtinis, mano geriausi draugai, bet savo šeimos nariams nesakiau. Ypač nenorėjau sakyti mamai, nes ji tada kasdien nerimautų, ar viskas gerai. Išvažiuodama pagalvojau: vargu, ar visą laiką galėsiu duoti mamai kokią nors žinią. Tai jai keltų stresą. Taigi apie mano stažuotę mama sužinojo, kai sugrįžau. Mama įpratusi, kad aš dažnai elgiuosi kaip nors netikėtai – tai su parašiutu šoku, tai dar ką nors sugalvoju. Aišku, karas yra visai kas kita, tai nėra tiesiog šiaip potyris, adrenalino šaltinis. Važiuoji ten, kur tau yra reali grėsmė. Esu toks žmogus – visada noriu pasirūpinti kitais. Kad ir kaip skambėtų banaliai, net ir filmai apie karą, greitosios medicinos pagalbos teikiamas paslaugas man labai patinka. Kad ir apie daktarą Hausą. Visada noriu įgyti daugiau žinių, medikams reikalingos patirties, jaučiu nuolatinę paskatą išmokti daugiau. Galiu pasakyti, kad visi, kurie anksčiau mane bandė perkalbėti nuo kelionės į Ukrainą, paskui manimi didžiavosi.
Pavojai – šalia
– Ar stažuotėje buvo iškilusi reali grėsmė Jūsų ar kolegų sveikatai, gyvybei?
P. A.: Buvo tokių situacijų, kai dėl tam tikrų aplinkybių turėjome pasirinkti labai nesaugias vietas, esančias už kelių kilometrų nuo fronto linijos. Tai tokios vietos, kai matai dronus, esi įsitempęs, kai pavojus tiesiog tvyro ore. Į atvirą apšaudymą, ačiū Dievui, nepapuolėme, bet buvo mūsų kolegų iš kitų misijų, kuriems teko pajusti parako kvapą.
Kai ten nuvažiuoji, viskas tampa tiesiog kasdienybe. Žiūrint iš Lietuvos, galvoji: ten tiesiog neįmanoma būti, bet iš tiesų įmanoma. Žmonės ten taip pat dirba. Kažkuria prasme įpuoli į rutiną, žmonės gyvena, nors ir labai sunkiomis sąlygomis. Gal labiausiai neįtikėtinas arba sunkiausiai suvokiamas dalykas, kad šalis sugeba funkcionuoti, kai visai šalia vyksta nuožmus karas. Vieni sėdi apkasuose, o kiti – baruose. Tai nėra blogas dalykas, nes ekonomika turi suktis ir suprasti tą gyvenimo absurdą kartais atrodo labai sudėtinga...
Noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų misija buvo ne tiek prisidėti prie klinikinės veiklos, kiek realiomis sąlygomis pamatyti, suprasti sistemos veikimą ir kuo daugiau išmokti, todėl lankėme daug medicinos įstaigų, medicinos punktų, stengėmės pamatyti kuo daugiau aplinkos.
V. P.: Būnant Ukrainoje, ta grėsmė yra nuolatinė. Nuolat girdėdavome sirenas, kurios pranešdavo apie artėjančias atakas, pavojų. Teko girdėti ir sprogimus, ir pro šalį skriejančius dronus, matyti, kaip veikia antidronų sistema, pajusti parako kvapą, kai dronai numušami. Teko ir slėptuvėje pasėdėti, kai grėsmė buvo per didelė. Būdamas Ukrainoje turi aiškiai suprasti, kad niekada nežinosi, kur tave dronas gali pagauti. Pavyzdžiui, kur nors važiuojant, kai nėra jokios galimybės pasislėpti. Kai išgirsti karo garsus, iš pradžių jie asocijuojasi su įprastai girdėtais garsais – pavyzdžiui, griaustiniu. Kai sproginėja arčiau, supranti, kad tikrai šaudo. Tas suvokimas, kad visa tai yra labai arti, tikrai kėlė didelę įtampą.
Lems pilietiškumas
– Ar dabar, susidarius ekstremaliai situacijai, mūsų medicina sugebėtų efektyviai veikti?
P. A.: Reikia suprasti, kad Lietuva, palyginti su Ukraina, medicinos srityje yra stipriai pažengusi į priekį. Mes modernesni, ir tai labai gerai. Kalbant apie ekstremalią situaciją, viskas, mano nuomone, priklausys nuo medikų pilietiškumo, nuo to, kiek turėsime gebančių padėti rankų ir kiek žmonių bus pasiruošę įsitraukti į karo situaciją.
– Papasakokite apie darbo rutiną stažuotės metu.
P. A.: Rutina to nepavadinčiau, nes per dvi savaites daug judėjome, daug vietų aplankėme, daug sužinojome. Kad ir kokios įtemptos dienos būdavo, visada stengdavomės skirti laiko poilsiui. Reikėjo įsisavinti daug naujos informacijos, todėl įprastas poilsis buvo būtinas. Rytas paprastai prasidėdavo nuo susitikimų, bendravimo, veiklos ligoninėse ir medicinos punktuose. Didesnėse ligoninėse mums skirdavo išsamiau apie viską galinčių papasakoti specialistų. Buvo dienų, kai atvykdavome į ligoninę ir tekdavo neplanuotai įsijungti į darbą. Tuomet infrastruktūros ir vidinės tvarkos analizė atsidurdavo antrame plane, svarbiausias tapdavo klinikinis darbas. Tokiose neplanuotose situacijose išmoksti kasdienio darbo ir pamatai, kaip jis skiriasi nuo darbo taikos metu.
V. P.: Rutinos ten beveik nebuvo, nes daug dalykų ten iš anksto negali suplanuoti. Nuo ryto iki vakaro lankydavome ligonines. Kartais dirbome paromis, kad visą darbą, ligonių srautą matytume ir viską patirtume maksimaliai, kad pajustume, kaip reikia dirbti ir dieną, ir naktį. Evakuacijos iš karo lauko visada vykdavo naktį, tad tuo metu ir pacientų skaičius yra didesnis. Patys į karo lauką nevažiuodavome. Tikslių vietų negalėčiau pasakyti, nes į viešumą patekusi informacija gali sukelti rizikų ten dirbantiems medikams, nes, kad ir kaip būtų, medikai yra vienas didesnių taikinių Ukrainoje. Dirbome ir priėmimo skyriuose, ir operacinėse, ir intensyviosios terapijos skyriuose, dalyvaudavome ir evakuojant pacientus. Po kiekvienos pamainos su visa komanda dalydavomės įspūdžiais, naujomis patirtimis, žiniomis, savo įžvalgomis ir taip aiškiau įtvirtindavome, ką buvome pamatę. Dažniausiai dirbdavome su pacientais, kuriems jau buvo suteikta pagalba vadinamuosiuose stabilizaciniuose punktuose.
Sunkios patirtys
– Ar buvo momentų, kai stažuotės metu pagalvodavote: ne, tai ne man?
P. A.: Kai ten išvyksti, organizmas ir visas suvokimas pereina į tokią būseną, kai negali sau leisti išeiti iš vėžės, kai negali pagalvoti, kad galėtum sustoti. Supranti, kad tokios galimybės greičiausiai net neturi. Daugiau patirties karo zonose turintys kolegos sakė, kad tenka pasimatuoti savo baimės ribas. Man taip pat teko pasimatuoti savo baimės ribą. Kai situacija gali būti pernelyg pavojinga, kai centrinei nervų sistemai jau tampa sunku susidoroti su emocijomis, tikriausiai reikėtų laiko adaptacijai. Tikėtina, kad tokioje situacijoje dirbti būtų labai sunku, nes per daug galvoji apie savo asmeninį saugumą – per daug dairaisi koncentruojiesi į save. Tai jau yra išskirtinai pavojingos sąlygos. Tada sunku koncentruotis į darbą. Tokioje situacijoje tu turi tiesiog išbūti.
V. P.: Iki paskutinės akimirkos turėjome pasirinkimo galimybę. Būnant Ukrainoje, mūsų kuratorė labai skatino išsikalbėti apie pamatytus dalykus, rūpinosi, kad tinkamai pailsėtume. Atsirado bendrystė. Būdama komandiruotėje sutikau žmogų, su kuriuo anksčiau buvau susitikusi vieną kartą, o kai grįžome, atrodė, kad esame pažįstami keletą metų. Tai bendrystės, kuri atsiranda karo aplinkoje, rezultatas.
Kalbant apie tai, ar nebuvo susvyravęs mano pasiryžimas, galiu papasakoti vieną gana kuriozinę istoriją, nors gal kaip medikei ir turėtų būti gėda dėl to. Atliekant rankos amputaciją, mačiau, kaip viskas vyksta, jaučiausi labai ramiai ir smalsiai viską stebėjau, bet gal dėl to, kad seniai buvau dirbusi operacinėje, pajutau, kaip organizmas man sako, jog kažkas su manim ne taip. Operacinėje prisėdau greta sienos ir nualpau. Tai buvo gana netikėta ir man pačiai, nes yra tekę matyti įvairiausių situacijų operacinėse. Man buvo keista, kad taip organizmas sureagavo. Kalbantis su ten esančiu kolektyvu, visi labai palaikė, ragino nesinervinti ir nekaltinti savęs. Prisiminė 2014 m., kai prasidėjo agresija prieš Ukrainą, ir sakė, kad tada visi alpo, nes buvo pirmos nematytos patirtys, su kuriomis reikėjo susigyventi.
Keitėsi požiūris
– Gal stažuotės metu teko įveikti kokius nors stereotipus, įgytus Jūsų, kaip medikės, praktikoje?
P. A.: Supratau, kad daug taisyklių, kurių mes esame įpratę laikytis ir kurios mums yra tarsi šventos, ten gali tapti nebegaliojančios ar nebeprasmingos. Daug dalykų, kurie pas mus vyksta pagal rekomendacijas arba pagal jau seniau aprašytus kokius nors protokolus, arba gerąsias praktikas, ten visiškai nėra. Būtent dėl to tie išvykimai yra tokie vertingi, nes akivaizdžiai pamatai, kiek karo medicina skiriasi nuo įprastos civilinės medicinos. Skirtumai – didžiuliai. Buvo tokių šokiruojančių dalykų, kai, atrodo, negalėtum patikėti, kad taip reikia elgtis, taip gydyti pacientus. Pamatai, kad realybė yra tokia.
V. P.: Man stereotipų įveikti nereikėjo, bet teko susidurti su gydytoju, kuris turėjo perduoti pacientą, kad jis būtų pervežtas į kitą ligoninę. Jis pasmalsavo, iš kur aš esu, kokia mano specialybė. Jis tapo labai įtarus dėl mano kompetencijos tinkamai transportuoti pacientą. Slaugytojai Ukrainoje dirba truputėlį kitaip negu mes Lietuvoje. Mums jau įprasta, kad slaugytojos pačios gali priimti sprendimus, paskirti, duoti arba suleisti tam tikrus vaistus be gydytojo paskyrimo.
Buvo tokių situacijų, kai dėl tam tikrų aplinkybių turėjome pasirinkti labai nesaugias vietas, esančias už kelių kilometrų nuo fronto linijos.
Apie nusiteikimą
– Kalbant apie Jūsų kolegas, pažįstamus, kokia jų dalis, Jūsų nuomone, būtų pasirengusi dirbti ekstremaliomis sąlygomis (karo, konflikto atveju, atsitikus civilinei nelaimei)?
P. A.: Gaila, bet turiu pripažinti, kad tas nusiteikimas nelabai įkvepiantis. Nebūtinai medikų. Kiek apskritai esu susidūrusi su požiūriu į tokias komandiruotes, tikrai ne visų vienodai geras ir reakcijų grįžus yra labai įvairių. Mano nuomone, karo akivaizdoje valstybės, medicinos sėkmė labai daug priklauso nuo žmonių pilietiškumo. Tada kyla labai daug klausimų, kur tas pilietiškumas, lyg norėtųsi jo daugiau. Čia lyginu su savo atskaitos taškais. Ukrainoje taip pat susidūrėme su panašiais prieštaravimais. Ten taip pat žmonės įvairiai svarstė: likti ar nelikti. Faktas, kad karui tęsiantis motyvacija mažėja, atsiranda nuovargis ir pan.
V. P.: Manau, yra visokių žmonių. Kažkuria prasme mano pačios kelionė į Ukrainą mane nuramino, kad šalis gali gyvuoti net ir karo metu, kad ten įmanoma išgyventi ir dirbti. Žmonės, kurie mane supa, manau, didžioji dalis yra ir patriotiški, ir gana drąsūs, protingi.
Yra esminių skirtumų
– Kokie esminiai skirtumai atliekant Jūsų pareigas įprastomis ir ekstremaliomis sąlygomis?
P. A.: Kalbant apie skirtumus tarp darbo Lietuvoje ir Ukrainoje, turiu galvoje savo specialybę, tikrai yra keletas esminių aspektų, naujovių, kurias parvežėme į savo įstaigas. Kai kurios naujovės pas mus yra sunkiau įdiegiamos, kai kurios – labai lengvai. Įgyvendinus kai kurias naujoves Lietuvoje, manau, būtų geriau pasirengta karo padėčiai, būtų galima lengviau ir efektyviau dirbti. Pagrindinis šios stažuotės tikslas ir buvo padėti mums pasiruošti galimai karo situacijai ir žinoti, kaip įsijungti į bendro sisteminio plano įgyvendinimą.
V. P.: Pagrindinis skirtumas yra pavojus, kuris jaučiamas nuolatos. Kai didelis pavojus, atsiranda stresas, padidėja darbo krūvis. Dabar mes gydome ligas, o esant ekstremaliai situacijai, tikėtina, padaugėtų traumų – ne paprastų, o politraumų ir turbūt tokių, su kokiomis dar nesame susidūrę.
Esant ekstremaliai situacijai, nebūtina būti mediku, jeigu norite padėti. Tokiose situacijose yra daugybė dalykų, kuriuos gali daryti bet kuris žmogus. Ukrainoje yra savanorių, ne tik ukrainiečių, bet ir kitų tautybių žmonių. Jei moki gerai vairuoti, gaminti valgį, uždirbti pinigus ir gali savo sugebėjimus skirti bendram labui, manau, rasite savo tinkamą vietą.
Ministerija: rengiamės įvairiems scenarijams
„Kauno diena“ pasidomėjo, kaip Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) vertina Lietuvos sistemos pasirengimą veikti karo sąlygomis. Apie tai – pokalbis su sveikatos apsaugos ministrės Marijos Jakubauskienės patarėju Skirmantu Krunkaičiu.
– Kaip vertinate dabar esamą pasirengimo lygį, kur yra spragų, kuo jos gresia?
– Visų pirma, kalbant apie pasirengimą, reikia turėti scenarijus, nes kiekvienam scenarijui reikia kiek kitaip ruoštis ir mūsų parengimo lygis skiriasi. Kalbant apie pasirengimą lokaliai civilinei nelaimei, ekstremaliai situacijai ar trumpalaikiam konfliktui, sveikatos sistema geba susitvarkyti su iššūkiais. Turime tankų gydymo įstaigų tinklą, stiprias universitetines klinikas apie 40 tūkst. medikų – tai tikrai didelis pajėgumas.
Modeliuojant blogiausią scenarijų – ilgo laikotarpio ginkluotą konfliktą, be abejo, turime dirbti daugiau. Labai svarbu suprasti, kad pasirengimas ir civilinė sauga nėra baigtinis procesas, o sveikatos sistema turi būti integrali gynybos dalis ir tam turi būti skiriamas dėmesys visais valstybės lygmenimis.
– Kokie ateities planai, kaip, kokia patirtimi ir rekomendacijomis remiantis tie planai sudaromi, kaip jie įgyvendinami?
– Planuodami remiamės gerosiomis Vakarų šalių praktikomis. Lietuva yra dalis bendros NATO sistemos, todėl sprendimai priimami sąjungininkų planų kontekste. Nepaisant to, intensyviai mokomės iš Rusijos ir Ukrainos karo, ypač taktiniu lygiu.
Dirbame trimis kryptimis: teisinės bazės pokyčiai – ruošiami sąveikos, valdymo ir reagavimo algoritmai, yra parengta medikų bendruomenės mokymų koncepcija, dar šiais metais prasidės tikslinių specialybių gydytojų ir slaugytojų kursai, sistemiškai vyksta medikų stažuotės Ukrainoje. Daug dėmesio skiriame ligonių tinklui ir infrastruktūrai, privalome pasirūpinti saugiomis darbo sąlygomis medikams. Esame apsibrėžę prioritetinių gydymo įstaigų sąrašą, kurios bus pritaikytos veikti autonomiškai, taip pat ir Kauno regione.
