Ko Lietuvai šiandien labiausiai trūksta, kad būtų galima pereiti prie visuotinio šaukimo? Ar įmanoma sutarti dėl konkretaus termino, pavyzdžiui, 2030 metų, ir ką būtina padaryti, kad šis tikslas taptų realybe? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, karybos tyrinėtojas, docentas, mokslų daktaras Deividas Šlekys.
– Ką mes turėtume padaryti, kad žmonės būtų pasirengę ginti savo šalį? Kaip uždegti patriotizmą?
– Man atrodo, kad Lietuvoje jis yra pakankamai uždegtas. Valia priešintis individualiai gimsta žmogaus galvoje iš meilės valstybei, gamtos žalumui ar šeimai. Istorijos tėkmė rodo, kad žmonės, kurie gerai kaudavosi, nesikaudavo už valstybę. Jie kaudavosi dėl to, kad norėjo išsaugoti savo šeimą ir namus. Todėl jie ėmė ginklą ir ėjo šaudyti. Aš nematau tame nieko blogo. Nebūtinai visi turi eiti kovoti už tėvynę. Jei žmogaus motyvacija nukauti priešą yra personalizuota, o ne ideologizuota, efektas vis tiek yra. Veiksmas atliktas, o priešas nukautas. Daugeliu atvejų valia priešintis ateina iš apačios, iš žmogaus. O valstybės vaidmuo yra jį padrąsinti, suteikti žinių priimti sprendimą ir atverti institucines galimybes. Kai ateina savaitgalis, žmogus arba atsidaro alaus butelį ir žiūri „Žalgirio“ rungtynes, arba su bendraminčiais eina į šaulių pratybas. Tai yra asmeninis laikas, kurį žmogus skiria tam, kam nori, ir valstybė jo neprivers. Valstybė gali priversti tik eiti į privalomąją karo tarnybą. Visais kitais atvejais žmogus turi apsispręsti pats, o valstybės pareiga yra suteikti kuo daugiau galimybių šį apsisprendimą realizuoti įvairiais būdais.
– Ar šiandieninė galimybių infrastruktūra yra pakankama? Ar turime gerai išplėtotą opcijų prieinamumą?
– Manau, kad taip. Kartais žmonės sako, kad nežino, ką reikėtų daryti užpuolimo metu. Informacijos yra daugiau nei reikia, tik nepatingėkime jos susirasti. Yra netgi persistengta ir informacija dubliuojasi. Yra tinklalapiai, kurie dalijasi ta pačia medžiaga arba cituoja vieni kitus, nes visko yra prikurta.
Yra karinės komendatūros, Šaulių sąjunga ir pati kariuomenė su skirtingais tarnybos būdais. Nebūtinai visi turi būti su ginklu. Yra eilė kitų savanorystės veiklų. Reikėtų gerai pasukti galvą, ką dar valstybė galėtų pasiūlyti biurokratiškai. Dabar tik įgyvendinkime ir kokybiškai išnaudokime tai, kas jau yra sukurta.
– Ką žmogui duotų karinė tarnyba? Kaip visuotinį šaukimą pajustų visa visuomenė?
– Karinė tarnyba duoda kovinį supratimą apie taktinį ginklo valdymą, žemėlapio skaitymą ir gebėjimą dirbti komandoje. Greta to kariniame parengime vyksta ir švietėjiška veikla, kalbama apie valstybės reikalus bei strategijas. Kartais ir pačiam tenka pavažinėti po batalionus, skaityti paskaitas šauktiniams. Tai plečia akiratį, skatina jaunus žmones tapti smalsesnius ir labiau suvokti politikos egzistavimą.
Pažįstu šauktinių, kurie nuėjo balsuoti tam, kad išbalsuotų iš valdžios partiją, kuri juos nusiuntė į kariuomenę. Jie balsavo per pyktį. Gal tai nėra pati geriausia paskata eiti į politinį procesą, bet finale turime žmogų, kuris tapo politiškai aktyvus, atliko politinę pareigą, pasinaudojo teise balsuoti, padidino rinkiminių rezultatų reitingą ir toliau vaikšto į rinkimus.
Manau, kad karinė tarnyba išjudina ir kario šeimą, tėvus, brolius, seseris ar senelius. Jie pradeda apie tai kalbėti ir gynyba tampa nuolatine diskusija kasdienybėje.
– Visuotinį šaukimą palaiko ir jaunimas, ir verslas, bet politikai vis dar nesutaria. Kaip mes turėtume į tai žiūrėti?
– Dalis politikų žiūri siaurai, iš savo partijų perspektyvos. Tam tikri elektorato segmentai tam nepritaria ir politikai renkasi kitokią retoriką, nes jiems reikia laimėti artimiausius rinkimus. Kita dalis politikų supranta visuotinio šaukimo svarbą, bet paspringsta suprasdami jo mastą. Reikia permąstyti švietimo segmentą, vidurinių mokyklų pilietinį ir patriotinį ugdymą, taip pat reikia mąstyti apie aukštąjį mokslą, nes jei šiandien paimtume visus dvyliktokus, nebūtų pirmakursių. O dėstytojai turi gauti algas. Vadinasi, Vyriausybė turi būti paruošusi finansinę pagalvę universitetams. Taip pat esame konstituciškai įsipareigoję galvoti apie alternatyvią tarnybą. Turime pasakyti jaunuoliams, kad yra būdų atlikti pareigą valstybei ne ginklu. Dažniausiai tai yra susiję su socialinės rūpybos tematika. Tai Socialinių reikalų ministerijos darbas, nes kiekvienais metais gali gauti 2–3 tūkstančius nemokamų darbo rankų, kurios gali rūpintis pagyvenusiais žmonėmis. Finansų ministerijos taip pat laukia darbai. Žinutė yra tokia, kad visuotinis šaukimas nėra kariuomenės reikalas. Tai visų valstybės institucijų reikalas, nes jos turėtų prisitaikyti ir adaptuotis. Tai yra nemenko masto reforma. O tie, kurie tai supranta, išsigąsta.
– Girdime argumentus iš politikų, kad trūksta karinės infrastruktūros. Ar šie argumentai yra svarūs?
– Mane pykdo, kai politikai sako, kad mes neturime kareivinių, ginkluotės ir vadų, todėl nieko negalime daryti. Ar mes taip darome su visa politika? Ar pasakome, kad neturime infrastruktūros, nuleidžiame rankas ir nieko nedarome? Jei tai yra svarbu, reikia politiškai susitarti Seime, su visuomene ir pasakyti, kad turėsime susiveržti diržus, nes tai yra mūsų prioritetas. Pirmas klausimas yra, ar mums išvis reikia kareivių. Jei reikia, tuomet reikia galvoti, kaip jų gauti bei daryti namų darbus. Politikai gudrauja sakydami, kad nebus logistikos. Ne, jei manai, kad reikia, logistika bus.
Dėl kareivinių patarimo situacija yra komplikuotesnė. Turiu gerą santykį su kariškiais ir nenoriu susipykti. Visgi karinis patarimas yra iš dalies ir politinis veiksmas. Jo pavadinime slypi esmė. Jis yra duodamas iš karinės perspektyvos. Skaičiuojamas kareivių parengimo efektyvumas, ginkluotė, šūvio nuotolis, kalibrai ir kiti dalykai. Tai, kokius įstatymus reikės pakeisti, yra ne generolo atsakomybė. Gali pasakyti politikams, kad reikės penkių papildomų milijardų, bet nesiūlysi, kaip juos uždirbti. Tai yra politikų atsakomybė. Patarimas, kuris yra duodamas, niekada nebus iki galo priimtas, nes kai pradedi įvesti teisinį, ekonominį ir kultūrinį dėmenis, jie apkarpo karinio patarimo aprėptį. Kariškiai duoda tik karinį požiūrį ir ignoruoja kitus. Turime gerbti kariuomenę, kalbėti su ja ir jos klausytis, bet pagal konstitucinę santvarką galutinį žodį taria civiliai politikai ir dažnai priima karinius sprendimus, kuriems iš pradžių kariuomenė prieštaravo. Jei politinė valia yra daryti vieną ar kitą sprendimą, kariuomenė turi prisitaikyti prie visuomenės, o ne visuomenė prie kariuomenės. Karinis patarimas yra atsargus, evoliucinis. Palengva didiname karių skaičių, auginame infrastruktūrą ir artėjame prie skaičiaus, kai apimsime fiziškai tarnauti galinčius vaikinus.
Jei žmogus negali tarnauti dėl sveikatos problemų, galbūt jis gali būti kibernetikas. Tuomet plečiasi mastelis ir kariuomenė gali sakyti, kad visko neaprėpsime. Kariškiai yra atsargūs ir jie turi savo požiūrį.
– Iki kada įgyvendinsime visuotinį šaukimą? Ar realu tikėtis, kad tai galėtų būti 2030-ieji metai?
– Tai priklauso nuo to, kokią populiacijos dalį norime apimti. Jei norime imti ir vaikinus, ir merginas, tuomet tai yra misija neįmanoma. Būtų per daug namų darbų. Visuotinumas visiems vyrams yra realiau pasiekiamas. Jau dabar skaičiai pradėjo augti ir infrastruktūra yra kuriama. Didesnis iššūkis yra mąstyti, kaip įveiklinti jaunuolius, kurie negali tarnauti dėl sveikatos problemų. Gintis ir priešintis galima ir su šautuvu, ir be šautuvo. Valstybė gali prisidėti, suteikti galimybes, įrankius ir vaizduotę, kaip būti gynyboje, jei negali laikyti ginklo. Kariuomenė turėtų mąstyti ir apie tokių jaunuolių įtraukimą. 2030-ųjų terminas yra įmanomas su viena sąlyga – politinis sprendimas turi būti priimtas kuo greičiau. Kiekvienas uždelstas mėnuo reiškia uždelstą viešą konkursą kareivinių statymui, ginkluotės įsigijimui ar atnaujintų edukacinių programų mokyklose įdiegimui.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai