APMAUDAS

Etnokultūros lobiai dulka ant grindų

Kelis dešimtmečius rinktai etnokultūros medžiagai saugoti Klaipėdos universitete nerandama lėšų spintoms nupirkti. Folkloro laboratorijos archyvai dulka ant grindų.

Ėjo per kaimus

„Tarmių specialistas docentas Jonas Bukantis į zaporožietį sukraudavo juostinius magnetofonus „Vesna“. Kiek tilpdavo, susodindavo studentų. Likęs jaunimas autobusais į stovyklą suvažiuodavo. Apsigyvendavo mokyklose ar moksleivių bendrabučiuose. Ir patraukdavo per kaimus, kalbindavo jų gyventojus“, - apie pirmąsias ekspedicijas „Klaipėdai“ pasakojo Folkloro laboratorijos vedėja Aldona Drukteinytė.

Dabar Humanitarinių mokslų fakultete prie Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros veikiančioje Folkloro laboratorijoje saugoma nuo 1976 m. studentų lituanistų filologinės praktikos (dialektologinės, tautosakinės, etnografinės) metu garsajuostėse ir rankraščiuose užfiksuota medžiaga.

Šiuo metu laboratorijoje yra per tūkstantį garsajuosčių bei 140 rankraštyno rinkinių su įvairia etnokultūros medžiaga. Itin svarbūs sparčiai nykstančių lietuvininkų bei kuršių tarmių ir papročių įrašai. Dar Folkloro laboratorija glaudžia bemaž visų rūšių lietuvių liaudies instrumentus. Visa tai tarnauja ne vien studentų bei dėstytojų moksliniams ar meniniams sumanymams. Sukauptų archyvų pagrindu jau išleistas Klaipėdos krašto dainų rinkinys „Bėgau jūružėm“ (L.Petrošienė, J.Bukantis), planuojamos kitos knygos. Folkloro laboratorijos archyvai sudarė galimybę mūsų universitetui dalyvauti bendrame Lietuvos muzikos akademijos, Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų projekte „Regioniniai folkloro ir tarmių tyrimai: Vakarų Lietuva“.

Svarbu išsaugoti

A.Drukteinytės įsitikinimu, Folkloro laboratorijoje sukaupti turtai yra toji mūsų tautos unikalumo dalis, kuri taps dar svarbesnė Lietuvai įsiliejus į Europos Sąjungą.

Jau dabar ryški svečių kalbų ir kultūrų įtaka. Nuo gegužės mėnesio ji tik didės. Pasak A.Drukteinytės, nebūtų jokios baimės prarasti savo identitetą, jei nesijaustume esą maži ir menki pasaulio piliečiai. Priešingai – reikėtų jausti savo vertę, didžiuotis ir puoselėti savo unikalumą.

Žemaitė A.Drukteinytė neslėpė esanti regioninės politikos šalininkė. Lietuva galėtų būti suskirstyta į Žemaitiją, Aukštaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją. Galėtų būti dar vienas – Lietuvininkų regionas. Juose būtų skatinamas tarmių vartojimas, pvz., mokyklose pamokos vyktų tarmiškai. Tuomet nebegąsdintų kitų kalbų ir kultūrų įtaka. Ir tai, A.Drukteinytės nuomone, nemenkintų lietuvių bendrinės kalbos. „Jau įrodyta, kad gerai savo tarmę žinantis žmogus puikiai moka bendrinę kalbą“, - sakė A.Drukteinytė. Jos nuomone, iš Europos Sąjungos mums yra ko pasimokyti. Štai Prancūzijos ar Vokietijos regionuose itin puoselėjama tarmė, tradicijos. O kai kurie Norvegijos kraštai svečius pasitinka tarmiškais vietovardžių užrašais.

Filologinę praktiką, kuomet studentai Vakarų Lietuvoje lankosi pas žmones ir fiksuoja jų kalbą bei papročius, A.Drukteinytė vertina kaip svarbų tautinio identiteto išsaugojimo veiksnį. „Jūs turite užrašyti, kaip kalba, mąsto ir gyvena senoliai, kokios jų vertybinės nuostatos“, - taip primenama į ekspediciją susiruošusiems studentams. Ir, pasak A.Drukteinytės, jaunimui tas prisilietimas prie kito laiko, kitos kartos palieka neišdildomus įspūdžius visam gyvenimui. „Studentai įtraukiami į tautinę pasaulėjautą. Tai pats tikrasis patriotinis ugdymas“, - įsitikinusi moteris.

Tačiau apmaudu, jog studentai mato, kad jų kaupiamas etnokultūros bankas, surinktos knygos bei instrumentai dulka sukrauti ant grindų arba stalų. Spintoms nupirkti reikėtų apie 8 tūkst. litų. A.Drukteinytė sakė ne kartą kreipusis į universiteto administraciją, bet vis sulaukusi to paties atsakymo – nėra pinigų.