Jono Bukančio kelias į lituanistiką buvo vingiuotas

Šeštadienio pokalbis apie darbą su jaunimu ir vaistus ligotai kalbai

Dituvoje gyvenantis linksmų plaučių žemaitis, lituanistas ir vienas mėgstamiausių Klaipėdos universiteto dėstytojų - labai supaprastinta Jono Bukančio charakteristika.

Tiksliaisiais mokslais tebesižavintis docentas, lituanistu tapęs „netyčia“, nesigaili dėl pasirinkimo ir nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be auditorijų šurmulio.

Traukė fizika

- Kaip atėjote į lituanistiką?

- Kelias į ją buvo vingiuotas. Vidurinėje mokykloje iš fizikos ir matematikos turėjau geriausius pažymius, o iš lietuvių kalbos ir literatūros – prastesnius. Tėvas plaukiojo laivais, tad, skatinamas palaikyti dinastijos tradicijas, stojau į jūreivystės mokyklą. Tačiau likus trims dienoms iki stojamųjų, atsiėmiau dokumentus ir juos nuvežiau į Vilniaus universitetą. Žadėjau studijuoti fiziką, bet paskutinę akimirką apsigalvojau ir pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Žinoma, abejojau, ar gerai pasielgiau. Traukė tikslieji mokslai, nors tuo metu rašiau eilėraščius. Kai reikėjo pasirinkti specializaciją - literatūrą ar kalbą, nedvejodamas pasirinkau pastarąją. Kalba yra arčiau tiksliųjų mokslų, jos garsams tyrinėti neapsieinama be prietaisų.

- Ar teberašote eilėraščius?

- Tai baigėsi trečiame kurse. Tuomet visi rašė eilėraščius. Buvo mada baltųjų eilių - apie žiaurų gyvenimą ir vaiduoklius. Nutaręs, kad tegu rašo, kam gerai išeina, sukūrenau savo kūrybą. Daugelis taip padarė. Iš kurso liko keli toliau rašę – poetas Jonas Kalinauskas, vėliau į literatūrologiją ir prozą nukrypę Valentinas Sventickas, Vanda Juknaitė ir kiti.

Didžiuojasi esąs žemaitis

- Kalbate švariai literatūriškai, nors esate tikras žemaitis.

- Esu varniškis, gimęs netoli Girgždutės kalno. Už jį aukštesni tik du Žemaitijos kalnai – Medvėgalis ir Šatrija.

Tačiau kadangi iš savo kalbėjimo valgau duoną - dėstau lietuvių kalbos fonetiką - man pagal pareigas privalu taisyklingai kalbėti ir kitus to mokyti. Dar dėstau dialektologiją, tad mano tarmė irgi darbe pasitarnauja.

Didžiuojuosi, kad esu žemaitis. Man atrodo, kad žemaičiai - daugiau negu kitomis tarmėmis kalbantys žmonės - neslepia, kas jie yra.

Malonu, kad yra daug žemaitiškų leidinių. Ir „Klaipėdos“ dienraštyje ilgai buvo žemaitiškas puslapis. Pats prie jo ne kartą esu ranką pridėjęs.

Daugelis tarmių to neturėjo ir neturi.

Padeda studentams

- Bet studentai turbūt Jus mėgsta ne vien todėl, kad esate žemaitis. Kaip manote, kodėl Jus per Valentino dieną dažnai išrenka kaip mylimiausią dėstytoją?

- Viena iš priežasčių gali būti ta, kad patys aktyviausi rinkėjai – pirmakursiai. Jie tuo metu kitų dėstytojų nepažįsta, o aš jau pirmame semestre mokau fonetikos. Tad ką studentai pažįsta, tą ir renka. O gal sutampa mūsų pažiūros į studijas ir lietuvių kalbą. Be to, man atrodo, kad nesistengiu studentų laikyti žemesniais už save. Savo pareigą suprantu kaip studentų padėjėjo – padedu suprasti tai, ko jie nemokėjo iki šiol.

- Studentus traukia Jūsų humoro jausmas. Jūsų nuomone, ar humoras yra reikalingas bendraujant?

- Jei geras – reikalingas. Sveikas, žmogaus neužgaunantis humoras labai palengvina gyvenimą. Tačiau specialiai nesistengiu juokinti. Gal tai – paveldėta? Kai mes susirinkdavome – tėvai, dėdės – nepiktas pasišaipymas vienas iš kito būdavo mūsų bendravimo pagrindas. Kartais nerimtas požiūris į rimtus dalykus gerokai praskaidrina gyvenimą.

Po studijų – mokytojauti

- Ar daug savo gyvenimo laiko dirbate su jaunimu?

- Dabar man 56-eri. Tuometinėje Klaipėdos 19-ojoje vidurinėje, dabar Baltijos, mokykloje pradėjau dirbti iškart po studijų. Tiesa, Vilniuje man siūlė eiti dirbti į Lietuvių kalbos institutą, važiuoti aspirantūron į Maskvą, bet tuo metu jau turėjau šeimą, nesiryžau žmonos ir dukters palikti. Po metų mokytojavimo mane perkėlė dirbti į Klaipėdos švietimo skyrių – metodininku, inspektoriumi. Po dvejų metų „pabėgau“ į tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą, Literatūros ir kalbų katedrą.

- Vadinasi, su jaunimu esate kone visą savo gyvenimą. Ar galite palyginti – koks jis buvo anksčiau ir dabar?

- Banguoja: vienais metais ateina vienokie studentai, kitais metais – kitokie. Tačiau tendencija yra aiški: jaunimas vis labiau smalsesnis, savarankiškesnis. Kai pradėjau dirbti universitete, pamenu, būdavo tėvų dienos. Dar tuomet būdavo auklėjimo valandėlės studentams. Jų savarankiškumas, suinteresuotumas buvo menkesnis. Įstodavo, kad reikia. Aišku, ir dabar tokių yra, bet gerokai mažiau. Tuomet po studijų privalomai įdarbindavo. Dabar, kai patiems reikia susirasti darbą, studentai stengiasi geriau mokytis ne vien dėl stipendijos, bet ir dėl geresnės ateities.

Sielojasi dėl kalbos

- Esate lituanistas. Ar skauda širdis, kad gimtoji kalba – ligota?

- Tie elektroniniai laiškai, žinutės mobiliuoju telefonu mūsų kalbą labai gadina. Garsinės kalbos labai neveikia, tačiau rašto kalbą – ypač smarkiai. Jaunimo raštingumas labai prastėja. Kalbos liga iš žmonių sąmonės ateina. Galvojama: jei įmanoma suprasti, labai tiksliai ir taisyklingai rašyti nėra reikalo. Tačiau kalba – žmogaus sąmonės atspindys, veidrodis. Kas darosi žmogaus galvoje, tas darosi kalboje. Žmogaus sąmonės gydymas – vienas būdų, galinčių padėti kalbai. Daugiau savigarbos, savimonės ir patriotizmo būtų vaistai kalbai.

- Ar Jūsų šeimos nariai irgi susiję su kalbos mokslu?

- Žmona Janina dirba Pedagogikos fakultete. Vyresnioji duktė, baigusi lietuvių filologiją Klaipėdos universitete, dabar dirba ir studijuoja Vokietijoje. Jaunesnioji, baigusi germanistikos studijas, apsigynė disertaciją ir dirba mūsų universitete, Vokiečių filologijos katedroje.

Beje, su žmona esame iš vieno lituanistų kurso. Jame susikūrė bene dešimt šeimų. Dauguma – sėkmingos.

Atsigauna sodyboje

- Ar turite laiko pailsėti nuo universiteto?

- Jis atima visą laiką, nes dar esu Priėmimo komisijos atsakingasis sekretorius. Kolegos sako, kad man nereikia atostogų, nes mano gyvenimas po darbo – kaip atostogos. Gyvenu ne mieste, o sodyboje Dituvoje.

Bet nesu sodininkas. Sode man labiausiai patinka žolė, nes su ja mažiausiai rūpesčių. Ir spygliuočiai medžiai, nes jie neduoda vaisių ir nemeta lapų.

Mano sodas – veja ir vienas kitas medis. Sodybai neatiduodu daug jėgų, nes man privalomas dar ir mokslinis darbas – straipsnių ir kitų dalykų rašymas. Jau išleidau Klaipėdos krašto dainas, parengiau iki šiol unikalų Vakarų žemaičių tarmės tekstų rinkinį, o su kolegomis - Švėkšnos tarmės tekstus, Šilalės krašto padavimus.

Šie darbai naudingi mokiniams ir ypač studentams.

Mokslinė veikla traukia, bet be darbo auditorijoje su studentais turbūt negalėčiau gyventi.

- Ką paprastai atsakote į klausimą „Kaip gyvenate?“

- Gyvenu gerai. Gera šeima, bendradarbiai – geri.