Juozas Šikšnelis nepasidavė provokacijoms

Savo netikėta mintimi dažnai išprovokuojantis diskusijas Juozas Šikšnelis pats įkliuvo į kūrybinių provokacijų pinkles. Jis buvo pakviestas į kolegų bibliotekininkų surengtą popietę, provokuojančiai pavadintą „Paskutinioji dar neužmušė“. Renginyje turėjo atlaikyti jau kitokio kolegos – rašytojo Rimanto Černiausko provokuojančių klausimų laviną ir aiškintis netgi dėl to, ar tikrai nuobodžiai gyvena.

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojui, rašytojui ir skulptoriui J.Šikšneliui popietę Meno skyriuje padovanojo kolegos iš kitos uostamiesčio bibliotekos – savivaldybės viešosios. Proga tam solidi – J.Šikšneliui stuktelėjo 55-eri. Ko gero, tik pusė amžiaus... Tačiau per šį laiką jubiliatas suspėjo ne vien gyventi, dirbti, bet ir prakalbinti medį bei žodį. Tai liudijo Meno skyriuje eksponuojamos skulptūros bei J.Šikšnelio knygos: novelės, apysakos, pjesės, romanai. Už psichologinį romaną „Kryžiau žalio medžio“ J.Šikšnelis nuskynė iškart dvi literatūrines premijas – Žemaitės ir I.Simonaitytės.

Tačiau toks turtingas gyvenimo vaisių kraitis, rodos, sukėlė įtarimų rašytojui R.Černiauskui. Jis J.Šikšnelį reikalavo pasiaiškinti, kodėl įrašai dokumentuose byloja apie tris jubiliato gimimo datas. Priekabiavo, kodėl taip ilgai dirba toje pačioje vietoje. R.Černiauskui užkliuvo netgi tai, kad J.Šikšnelis tebeturi tą pačią vieną žmoną, užaugino vieną sūnų... „Kaip pilietis J.Šikšnelis labai nuobodžiai gyveno“, - padarė negailestingą išvadą R.Černiauskas, beje, nenuslėpdamas nuostabos dėl kolegos produktyvumo. Būdavo, kad J.Šikšnelis per metus parašydavo po knygą ar netgi po dvi...

Jubiliatas šauniai atlaikė bičiulio provokacijas. Nuo draugiškų pasikapojim“ tapo šilčiau ne vien bibliotekoje susirinkusiems J.Šikšnelio gerbėjams. Susirinkusiųjų šypsenos, meilė, pagarba J.Šikšneliui, rodos, pasklido už Meno skyriaus langų ir sušildė visiškai nepavasarišką kovo 9-osios uostamiesčio gamtą...