„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie svarbiausius pokyčius diskutavo „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys (toliau – V. G.) „Baltijos tyrimų“ vadovė Rasa Ališauskienė (toliau – R. V.) ir „Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė (toliau – I. G. P.)
– Kaip apibūdintumėte dabartinę lietuvių nuotaiką?
– V. G.: Palyginus su praėjusiais keleriais metais, Europos Sąjungos kontekste nuotaikos visai neblogos. Nors anksčiau Lietuva buvo pesimizmo sostinė, dabar Europos Sąjungos šalių kontekste esame aukščiau už vidurkį.
2024-ųjų gruodį iš apklausų atsakymų buvo jaučiamas optimizmas dėl naujos valdžios, tačiau jausmai pasikeitė ir 2025-ųjų pabaigoje jau buvo juntamos visai kitos nuotaikos. Žinoma, niekada nebuvo taip, kad žmonės labai pasitikėtų Vyriausybe ar premjerais.
– R. A.: Jau 33-ejus metus kiekvienų metų pabaigoje atliekame tyrimą, vadinamą metų pabaigos tyrimu, kuris tarsi apibendrina nuotaikas, lūkesčius ir tų metų vertinimą.
Negaliu pasakyti, kad žmonės Naujuosius metus sutinka optimistiškai, tačiau, aišku, tai tikrai nėra taip, kaip pandemijos metais.
Tuokart vertinimai buvo tragiški, kaip ir tada, kai prasidėjo karas. Dabar panašu, kad žmonės jaučia nerimą – tai labiausiai susiję su saugumu ir būsto prieinamumu. Jei tai vertintume pagal Abraomo Maslowo poreikių piramidę, tai būtų baziniai poreikiai.
– Galima manyti, kad lietuviai labiausiai bijo karo?
– V. G.: Jei žiūrėsime į „Eurobarometro“ duomenis, lietuviai yra pasirengę remti Ukrainą. Tačiau pirmiausia lietuviai bijo kainų augimo – šią problemą nurodo beveik 40 procentų apklaustųjų.
– Kaip lietuvis suvokia pasitenkinimą gyvenimu?
– V. G.: Lietuviai pradėjo justi, kad yra patys savo laimės kalviai, todėl pradedama manyti, jog jei nesiseka, vadinasi, nebuvo pakankamai dirbta tos laimės vardan.
Prie laimės pojūčio galėjo prisidėti ir dar vienas aspektas – sumažėję lūkesčiai valdžios atžvilgiu. Anksčiau iš valdžios buvo tikimasi, kad ji kels atlyginimus, pensijas ir t. t. Žmonės dabar gerokai daugiau orientuojasi į save.
Lietuviai pradėjo justi, kad yra patys savo laimės kalviai, todėl pradedama manyti, jog jei nesiseka, vadinasi, nebuvo pakankamai dirbta tos laimės vardan.
Politiko profesijos prestižas yra sumažėjęs, politika domimasi gerokai mažiau. Tačiau tie politikai, kurie yra arčiau žmonių, pavyzdžiui, miestų merai, vertinami geriau. Kaip pavyzdį galima paminėti Vilniaus miesto merą Valdą Benkunską – jo reitingas yra gerokai aukštesnis nei prezidento Gitano Nausėdos. Kauno mero Visvaldo Matijošaičio reitingas taip pat labai aukštas.
– R. A.: Jau nuo 2024-ųjų pavasario politika prarado svarbą. Žmonės nusivylė partijomis ir Seimu. Tačiau atlyginimų pokyčių reikalavimai niekur nedingo – jie tiesiog tapo grupiniai arba individualūs, o bendruomeninių poreikių beveik neliko.
Laimės pojūtis priklauso nuo platesnio konteksto. Prasidėjus karui Ukrainoje, laimės rodiklis tose šalyse, kurios karo savo teritorijoje nepatiria, šiek tiek padidėjo.
Žiniasklaidoje matydami, kaip kenčia kaimynai ir kas vyksta šalyse, kuriose vyksta karas, žmonės jaučiasi saugesni ir laimingesni nei tie, kurie kasdien patiria baisumus.
Lietuvoje neigiamos informacijos yra labai daug, ypač tarptautiniame kontekste, todėl savos gerovės vertinimas labai kinta: kai žmonės mato, kad kitose šalyse žūsta žmonės, nelabai norisi skųstis, jog pats kažko negali nusipirkti.
– Kaip vertinate protestus dėl žodžio laisvės?
– V. G.: Galima įžvelgti labai pozityvų dalyką – žmonės renkasi mitinguoti ne dėl išmokų ar kitų materialinių dalykų, o dėl vertybinių klausimų. Tai simptomas, kad pereinama prie kitokių poreikių. Žinoma, faktas, kad ekonomika yra labai svarbi, išlieka nekvestionuojamas.
– Kaip šiuo metu atrodo mūsų ekonominė padėtis?
– I. G. P.: Žinoma, gerovę pamatuoti nėra paprasta. Tai daugiabriaunė sąvoka ir rodiklių galima prigalvoti įvairių. Ekonomistai seka keletą jų ir stebi mūsų šalies makroekonominę situaciją, kuri, galima pripažinti, 2025-aisiais stiebiasi aukštyn.
Viena vertus, augo ekonomika, vertinant bendrąjį vidaus produktą, atitinkamai kilo pajamos, o atlyginimų augimas išliko vienas sparčiausių visoje Europos Sąjungoje ir net mūsų regione. Nedarbo lygis taip pat išliko pakankamai stabilus – nebuvo nei bedarbystės proveržio, nei plataus masto problemų šioje srityje.
Atsigręžus atgal, ne vienas mūsų prisimena ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, ir didžiąją 2009 m. recesiją, kai ekonominis neapibrėžtumas buvo tokio masto ir aštrumo, kad šie prisiminimai sukuria aiškų kontekstą palyginimui su šiandiena, kai stebime eilę palankių makroekonominių rodiklių.
Vertinant Lietuvos ekonominę raidą, svarbu pasižiūrėti, kas yra tie lokomotyvai, stumiantys mūsų ūkį į priekį – kurie sektoriai sėkmingesni, o kurie mažiau. 2025-aisiais Lietuva išgyveno ciklinio atsigavimo bangą: apkarpytos palūkanų normos leido į ekonomiką įlieti daugiau kredito, sumažino gyventojų ir įmonių paskolų aptarnavimo naštą, o tai reiškė daugiau lėšų kitiems poreikiams.
Labai atsigavo cikliniai sektoriai, tokie kaip nekilnojamasis turtas, statybos ir su jomis susijusios pramonės šakos. Tuo tarpu į išorę orientuoti sektoriai išgyveno nevienalyčius metus. Pramonei metų pradžia buvo labai sėkminga – augimas spartus, tačiau jau nuo liepos mėnesio metinis pramonės produkcijos apimčių augimo tempas išsikvėpė, o antroji metų pusė gamintojams nebuvo palanki. Tai buvo labai vangus laikotarpis.
Tam buvo įvairių priežasčių: viena vertus, lėtesnis ciklinis atsigavimas pagrindinėse eksporto rinkose, kita vertus – ryškėjantis protekcionizmas ir pasikeitusi tarptautinės prekybos situacija. Visa tai sukėlė didelį neapibrėžtumą ir pakeitė bendrą aplinką.
Natūralu, kad pagrindinės eksporto rinkos ir produkcijos importuotojai gerokai kukliau vertino savo plėtros galimybes, todėl poreikis importui iš mūsų šalies taip pat sumažėjo.
Be to, nerimo židiniu išoriniame kontekste išlieka Vokietijos pramonės situacija. Ji susiduria ne tik su cikliniais veiksniais, bet ir su struktūrinėmis problemomis, Kinijos konkurencija bei konkurencinių pranašumų išsikvėpimu.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai