KAS SIEJA A. VALINSKĄ IR MAŽAI GIRDĖTĄ VARĖNIŠKĮ?

Kas bendra tarp, pavyzdžiui, visiems žinomų vilniečių Arūno Valinsko, Sauliaus Bartkaus ir mažai girdėto varėniškio Manto Milinavičiaus? Juos siejo ar tebesieja meilė laukiančiam tarptautinio pripažinimo lietuvių skalikui.

Daugybė klausimų

Aiškindamiesi lietuvių skaliko veislės peripetijas, kalbinome ne mūsų garsenybes, kurių namuose gyveno ar tebegyvena šios veislės atstovai, o mažai žinomą skaitytojams M.Milinavičių. Mat Mantas yra didžiausio Lietuvoje lietuvių skalikų veislyno "Girios gausmas" šeimininkas.

Tad būtent jo teiravomės apie lietuvių skaliko kilmę, paprašėme paaiškinti, kodėl ši vienintelė nacionalinė medžioklinių šunų veislė ne tokia populiari, kaip, pavyzdžiui, jau namuose gyvenantys medžiokliniai šunys bigliai? Kas trukdė ir tebetrukdo mūsiškiams skalikams tapti žinomiems pasaulyje? Juk lietuvių skalikų – grakščių keturkojų atletų – šaknys siekia net XVI a., o tarpukario Lietuvoje šios veislės atstovų populiarumas buvo tiesiog milžiniškas. Rusijoje, Baltarusijoje bei Ukrainoje ši veislė vertinama ir dabar.

Medžiojo ir Vytautas Didysis

Pasak M.Milinavičiaus, lietuviui nuo seno artimas šuo. Pavyzdžiui, daugybė medžioklinių šunų auginta ir Vytauto Didžiojo laikais. Maža to, jis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritoriją pasikvietė totorių, kurie atvyko čionai su savo šunimis. Apie šunų artumą to meto didikams byloja keli mūsų vietovių pavadinimai.

"Yra žinoma tokia Perlojos kaimo pavadinimo kilmės istorija. Šiame kaime, prie kelio Vilnius–Gardinas, dunkso paminklas Vytautui Didžiajam. Toje vietoje kadaise stovėjęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės namelis, kuriame jis apsistodavęs. Kai kunigaikštis grįždavo iš medžioklės su amsinčiais šunimis, šunininkas sakydavo apie juos "parloja", tai yra grįžta. Greitai šis žodis tapo šios vietovės pavadinimu – Perloja. Tad nesuprantama, kodėl dabar kai kurie lietuviai piktinasi Gedimino kalno papėdėje pastatytu paminklu lietuvių skalikams – neatsiejamai Lietuvos didikų gyvenimo ir istorijos daliai", – stebėjosi pašnekovas.

XIX a. – keli veislės porūšiai

Anot M.Milinavičiaus, laikoma, kad pirmą kartą lietuvių skalikas paminėtas 1541 m. Gardino girininko Petro Micutos ir ponios Jonienės Valavičienės tarnautojo byloje dėl pavogto rudo skaliko. Oficialiai lietuvių skaliko vardas paminėtas 1566 m. Antrajame Lietuvos Statute. Jokiuose šaltiniuose nerasta tikslaus veislės aprašymo. Vėliau skalikai minimi tik rusų autorių leidiniuose, imperatoriškuose žurnaluose, praėjusio šimtmečio leidiniuose.

"Nemažai duomenų galima rasti praeitame šimtmetyje išleistoje L.P.Sabanejevo knygoje "Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai". Autorius cituoja Imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnale 1875 m. išspausdintą S.Dovidovičiaus straipsnį, kuriame aprašomos dvi skalikų veislės Rusijos imperijos Pietvakarių krašte (buvusi LDK teritorija): viena veislė stambi, kita mažesnė. Dideli, stiprūs šunys buvo labai tinkami medžioti stambius žvėris lygumose, bet ne kalnuose.

XX a. pr. – ant išnykimo ribos

Minėtame žurnale 1876 m. aprašyta medžioklė Kauno gubernijoje. Rašinyje teigiama, jog medžioklė su skalikais šiame Rusijos imperijos Pietvakarių krašte labai paplitusi ir skalikų čia yra daugiau nei paukštinių šunų. Kartu rašoma, kad daugelis medžiotojų šiame krašte laiko skalikų poras arba gaujas, todėl mišrūnai sutinkami retai.

"Buvo auginamos trys skalikų veislės: didžioji, vidutinė ir mažoji, tačiau jų visų vyraujanti spalva – juoda su įrudžiu. Beje, didžiųjų skalikų veislė vadinama lietuvišku ogaru. Šios veislės iki 64 cm ūgio atstovai panašūs į anglų pointerius, bet daug tvirtesni. Tai šunys ilgomis, tiesiomis kojomis, proporcingai sudėti, truputį sausoki. Kakta siaura, snukis ilgas, akys tamsios, išraiškingos, ausys nedidelės, susuktos vamzdeliu, palinkusios atgal. Uodega plona, plaukai trumpi. Spalva – juoda su įrudžiu", – aiškino M.Milinavičius.

Maskvos pėdsakas

Išsamų Lietuvoje auginamo skaliko aprašymą galima aptikti 1922 m. Poznanėje išleistoje V.Korsako knygoje "Medžiotojo metai", kurioje pažymima, kad ši skalikų veislė jau yra nykstanti. Tik 1957–1958 m. lietuvis kinologas iš Telšių Zigmas Goštautas ėmėsi atkurti lietuvių skaliko veislę, kurios atstovų dar buvo Žemaitijoje. Čia amžiaus pradžioje lietuvių skalikų šunynus turėjo dvarininkai, mėgę medžioti.

1966 m. priimtas laikinasis lietuvių skalikų standartas. Prie veislės atkūrimo labai prisidėjo kinologas Adolfas Kuzavinis. M.Milinavičius džiaugėsi pernai susipažinęs su A.Kuzavinio bendraminčiu iš Ukrainos. Tas A.Kuzavinio draugas pasakojo apie sovietmečiu Maskvoje vykusią pasaulinę šunų paroda. Joje ukrainietis dalyvavo drauge su A.Kuzaviniu ir dviem jo atsivežtais elito klasės lietuvių skalikais – jie turėjo būti pripažinti parodoje kaip veislė tarptautiniu mastu. To neįvyko, nes A.Kuzavinis nesutiko pakeisti veislės pavadinimo. Mat sovietų atstovai parodoje neleido registruoti lietuvių skalikų veislės tokiu vardu – buvo siūloma pervadinti ją lietuvių ir rusų skaliku, Kuršo arba Kurlandjos skaliku. Taip veislė liko nepripažinta tarptautiniu mastu. "Gaila, kad tiek daug informacijos apie lietuvių skalikus sukaupęs ukrainietis netikėtai mirė ir turtingas jo archyvas liko Ukrainoje", – aiškino pašnekovas.

Paklausa nedidelė

"Mūsų skalikas – tai Vakarų ir Rytų skalikų mišrinimo pasekmė. Manoma, kad lietuviški skalikai yra tiesioginiai šv. Huberto skalikų palikuonys, maišyti su Vytauto Didžiojo totorių atsivežtais skalikais. Dabartinis bladhaundas (šv. Huberto skalikas) yra dažniausiai rudas su juodu "balnu", o senuose aprašymuose šios veislės spalva yra juoda su įrudžiu. Kaip mūsiškio skaliko", – aiškino M.Milinavičius.

Lietuvių skalikus M.Milinavičius veisia jau septynetą metų. Jo veislynas "Girios gausmas" įregistruotas tarptautinės kinologų federacijos – FCI (pranc. Fédération Cynologique Internationale) sistemoje.

"Šiuo metu savo veislyne auginu septynis savo lietuvių skalikus ir esu dar dviejų bendraturtis. Apmaudu, kad šie Lietuvoje išlikę stiprūs medžiokliniai šunys dar nenoriai auginami namuose", – apgailestavo pašnekovas.

Gyvena ir užsienio šalyse

M.Milinavičius priminė, kad ir sovietmečiu mūsų skalikai išliko todėl, kad buvo stiprūs, ištvermingi ir vertinami medžiotojų – joks medžiotojas nebūtų laikęs silpnų ar sergančių, nebemedžiojančių šunų. "Lietuvių skalikas išliko tik dėl medžiotojų entuziasto. Tai mūsų medžioklės istorijos paveldas", – įsitikinęs pašnekovas.

Nors M.Milinavičius artimai bendradarbiauja su lietuvių skalikų veisėjais, tačiau jis vienintelis minėtos veislės atstovus veža į parodas užsienio šalyse. "Šiemet neblogai pasirodėme ir Lietuvos čempionų čempionate, kuriame dalyvavo geriausi šunys iš mūsų šalies, Latvijos ir Estijos. Džiaugiuosi ir tuo, kad šunyčiai iš mano veislyno yra iškeliavę į Airiją, Norvegiją, Baltarusiją. Didžiausiu savo pasiekimu laikau tai, kad vienas šuniukas iš mano veislyno gyvena Vokietijoje, kuri turi apie penkiolika savų nacionalinių medžioklinių šunų veislių", – teigė veisėjas.

Teks kantriai laukti

"Nors turime vieną seniausių šunų veislių, tačiau ji dar ilgai liks nepripažinta tarptautiniu mastu. Didžiausias kliuvinys – mūsiškių skalikų skirtumai pagal stambumą, ūgį, sudėjimą, įrudžio sodrumą ir kt. Tam įtakos turėjo lietuvių skaliko veislės atkūrimas iš kelių 1958 m. egzistavusių negausių veislės porūšių likučių.

Telšiškis kinologas Zigmas Goštautas anuomet neturėjo galimybės atkurti visų lietuvių skaliko porūšių – jis pasirinko gelbėti bent veislės tipą. Pernai mano iniciatyva drauge su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Lietuvių skalikų augintojų sąjunga ir Lietuvos kinologų draugija buvo perrašytas lietuvių skaliko standartas, siekiant suvienodinti lietuvių skalikų požymius. Perrašant standartą dalyvavo ir pirmojo standarto sudarytojas Vytautas Klovas", – aiškino M.Milinavičius.

Skaičiai ir faktai

*Ikikarinėje Lietuvoje lietuvių skalikai buvo labai paplitę, bet pokario metais ši veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis. Tuo metu lietuvių skalikus vadino vietiniais skalikais. Pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę vos 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, kurių dauguma neturėjo kilmės dokumentų.

*Kaip teigia Kipro Petrausko dukra Aušra, jos tėvas mėgo medžioti – tarpukariu abiejų brolių Patrauskų namo Kaune kieme stovėjo dvylika šunų būdų. A.Petrauskaitė neabejoja, kad tarp įvairių veislių šunų buvo ir lietuviškas skalikas. Įdomi smulkmena – vienas iš tų šunų mėgo vaišintis minkštais odiniais Miko Petrausko dukters Protelės bateliais, kuriuos mergaitė pati slapta nuo tėvų atiduodavo keturkojui.

*Bendromis kinologų ir medžiotojų pastangomis 1981 m. buvo organizuota pirmoji lietuvių skalikų paroda, kurioje dalyvavo 62 šunys.

*1986 m. Lietuvoje buvo apie 500 skalikų su kilmės dokumentais, 1992 m. – 397, 1998 m. – 137, 2007 m. – 300 registruotų lietuvių skalikų (šie duomenys nėra tikslūs).

*Šiuo metu Lietuvoje geriausiu atveju gyvena ne daugiau kaip 500 lietuvių skalikų.

*Naujas lietuvių skaliko veislės standartas jau pateiktas Lietuvos kinologų draugijai, kurios taryba turėtų jį patvirtinti. Kelias į tarptautinį nacionalinės veislės pripažinimą truks mažiausiai dešimt metų, nes reikia daug laiko įvykdyti veislei keliamiems reikalavimams.