Kas yra geriausi vaiko interesai?

– Šiandien kalbame apie tai, kas yra geriausi vaiko interesai. Šiandien kalbėsime apie pagrindinius aspektus ir galbūt net konkrečias situacijas.

Linas: Aš pradėsiu kiek iš toliau. Esu žmogus, kuris matė, kaip kūrėsi vaiko teisių sistema. Kaip vaikų psichiatras džiaugiausi, kad pagaliau bus institucija, kuri galės spręsti problemas ir išgirsti vaiką. Dabar vaiko teisių institucija egzistuoja daugiau nei 20 metų ir staiga suprantu iš savo praktikos, iš visų susidūrimų su vaikais ir jų problemomis, kad ne pati institucija man nepatinka, bet tai, jog vaiko interesas tapo labai deklaratyvus. Deklaratyvus ta prasme, kad kol kalbame apie vaiką, neįsijungia suaugusieji. O kas yra tie suaugusieji? Nebūtinai tik tėvai. Kol neįsijungia du advokatai, dažnai dar gerai, jei tik du. Kartais būna trys ar keturi advokatai – man yra tekę matyti ir tokių situacijų. Tada prasideda didžioji dalis, kurioje vaiko interesas praktiškai visiškai išnyksta. Prasideda vadinamasis mūšis, o vaikas tampa tarsi įrankiu, daiktu, kurį galima padėti į šalį, nes „mes už tave žinome geriau“. Teismai priima sprendimus tai į vieną pusę, tai į kitą. Jau buvo paminėtas faktas, kad ekspertizių kartais atliekama labai daug. Aš net nekalbu apie seksualinės prievartos ar smurto atvejus. Kalbu apie skyrybų bylas, civilinius procesus. Vieną ekspertizę užsako viena pusė, kitą – kita pusė. Rezultatas dažniausiai būna liūdnas, nes galiausiai vaikai apskritai nustoja bendrauti. Man yra tekę susidurti su atvejais, kai vaikas ateina jau turėdamas rimtų problemų, artėdamas prie paauglystės, ateina į vaikų psichiatro kabinetą ir pasako, jog nekalbės, nes jį „užkniso visi psichologai“. Jis pradeda vardyti tarnybas, teismus ir visa kita. Man ši dalis visada būna skaudžiausia. Kai pradedu dirbti su vaiku, kuris neturi jokių išankstinių nuostatų į tėvus, visuomet sakau, kad man svarbiausias yra vaikas. Tačiau vaikas su manimi nebenori kalbėtis, nes jau iš anksto turi nuostatą, kad kažkoks pašalinis žmogus jam pakenks. Jis mano, kad vis tiek niekas jo negirdi. Esu ne kartą girdėjęs: „Manęs negirdi, manęs neklauso. Vos tik kažką pasakau, man nuo to kyla problemų.“

– Agne, savo laidose dažnai dalijamės konkrečiomis istorijomis. Kokia yra jūsų istorija, susijusi su jūsų vaiku ar jūsų gyvenimu? Kaip vertinate institucijų rūpestį vienoje ar kitoje situacijoje?

Agnė: Aš irgi šiek tiek iš toliau pradėsiu. Mūsų centras buvo įkurtas siekiant nagrinėti Lietuvoje egzistuojantį institucinį smurtą ir jo apraiškas. Šis reiškinys mūsų ekspertų nagrinėjamas gana siauru, paprastu aspektu – vertinant teisinius dokumentus. Ką galime pastebėti ir dažnai minime mokslinėse konferencijose bei diskusijose su institucijomis? Visų pirma, institucijos neretai tampa įrankiu vienam iš kerštaujančių tėvų. Jos užverčiamos įvairiais skundais – vaikas nenukirptas, blogai gydomas, blogai prižiūrimas, nesudarytos galimybės bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu. Pagal galiojančią teisinę sistemą, gavus tokį pranešimą, vaiko teisių specialistai privalo atlikti vaiko situacijos vertinimą. Pažiūrėkime, kaip tai atrodo praktikoje. Tarkime, aš esu Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas, penkiasdešimtą kartą gaunu pranešimą, kad mama neužtikrina bendravimo tvarkos, neleidžia tėvui bendrauti su vaiku. Ką matome? Dažnu atveju specialistams trūksta kompetencijos – jie net neatsiverčia teismo sprendimo. O jame gali būti aiškiai nurodyta, kad tą dieną tėvas apskritai neturi teisės bendrauti su vaiku. Tačiau vertinime šabloniškai pažymima, kad skyrium gyvenantys tėvai konfliktuoja, neužtikrina vaiko teisės bendrauti su kitu tėvu ir kad reikia svarstyti papildomas paslaugas šeimai ar atvejo vadybą. Ir mes penkiasdešimtą kartą ateiname į posėdį, kuriame svarstoma suteikti mediacijos paslaugą. Ką gali susitarti 15 metų konfliktuojantys tėvai? Tai tas pats, kas pasodinti prie vieno stalo dviejų kariaujančių valstybių prezidentus ir tikėtis, kad jie iš karto susitars. Nesusitaria.

– O kaip, jūsų manymu, reikėtų elgtis protingai? Bandau suprasti, nes turbūt siūlomi tie instrumentai, kuriuos sistema turi. Tačiau jūs čia įvardijate labai svarbią problemą – kad viena iš pusių piktnaudžiauja savo galimybėmis ir siunčia skundus. Ir kartais Vaiko teisių apsaugos tarnyba net nepažiūri objektyviai, kas vyksta. Tiesiog konstatuoja, kad konfliktas tęsiasi. O juk ir taip aišku, kad jis tęsiasi. Tai koks būtų protingas sprendimas?

Agnė: Labai paprastas. Kiekvienas specialistas turi Administracinių nusižengimų kodeksą. Jame yra 75 straipsnis, kuriame numatyta atsakomybė už melagingus pranešimus. Už tokius pranešimus gali būti inicijuota administracinė teisena ir asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn.

– Jūsų nuomone, reiktų įspėti nuolat besiskundžiantį tėvą, kad jo skundai nepagrįsti ir kad už tokį elgesį gali būti taikoma atsakomybė?

Agnė: Ne tik įspėti. Jeigu trečią, penktą ar penkiasdešimtą kartą pateikiamas melagingas pranešimas, kyla klausimas specialistui – kur tu buvai ir kodėl asmens nepatraukei administracinėn atsakomybėn? Kadangi čia yra Vaiko teisių apsaugos specialistė, noriu paklausti, ar jums žinoma, kiek per pastaruosius metus buvo surašyta protokolų dėl melagingų pranešimų?

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Evelina, ar fiksuojate tokius pažeidimus, kiek jų būna ir kokia apskritai būna reakcija į tėvus, kurie be pagrindo skambinėja, siunčia skundus, šmeižia kitą pusę, o už tai jiems nieko nenutinka?

Evelina: Bekonfliktinė bendroji tėvystė po išsiskyrimo yra didžiulis iššūkis dviem suaugusiems žmonėms, kurie nusprendžia nebegyventi kartu, nebevesti bendro ūkio, tačiau juos sieja bendras vaikas ar keli vaikai. Didžiausia problema yra neišspręstas konfliktas tarp dviejų suaugusiųjų. Kai jie neranda bendros kalbos, kaip padėti vaikui užaugti bent iki pilnametystės, kyla daug sunkumų. Žinoma, ne visos skyrybos yra labai konfliktiškos. Žmonės gali net nebūti susituokę, tačiau turėti bendrų vaikų. Tačiau yra ir tokių situacijų, kurios sugeneruoja labai daug pranešimų. Kaip tarnyba apie tai kalbame jau ne vienerius metus.

– O kokia paprastai būna jūsų reakcija?

Evelina: Pateiksiu keletą pavyzdžių. Grafikas būna nustatytas teismo sprendimu, tačiau žmonės jo nesilaiko. Vaiko teisių gynėjų rekomendacijos yra tik rekomendacijos. Gauname ir tokių pranešimų: vienas iš tėvų skundžiasi, kad kitas vaiką maitina netinkamai, leidžia jam žaisti kompiuterinius žaidimus, vėlai guldo miegoti. Nesutariama dėl auklėjimo, sveikatos priežiūros ir daugelio kitų klausimų.

Linas: Kai gaunami tokie skundai dėl mamos ar tėčio elgesio, man kyla klausimas – kodėl apskritai pradedamas tyrimas? Jeigu tai mamos namai ir mamos laikas su vaiku, kodėl kitas tėvas gali inicijuoti tyrimą dėl to, kad ji nuėjo su vaiku į „McDonald's“ ar KFC? Kodėl reikia pradėti tyrimą, o ne tiesiog jį uždaryti? Ar jūs turite neribotus resursus, kad nagrinėtumėte tokius dalykus? Juk yra teismo sprendimas. Dabar vaikas yra pas mamą, todėl galbūt reikėtų pasitikėti, kad ji geba pasirūpinti vaiku. Jei kitam tėvui tai nepatinka, kai vaikas bus pas jį, jis galės maitinti jį kitaip. Šitas klausimas man kyla nuolat. Dar viena situacija – nustatoma bendravimo tvarka. Vienas iš tėvų lieka nepatenkintas ir pradeda naują skundų bangą. Teismas priėmė sprendimą, tačiau žmogus atvirai sako: „Aš ją pakeisiu, nes man tai nepatinka“. Ir vėl prasideda tyrimai, ekspertizės. Vaiko teisių tarnybos reikalingos tam, kad pateiktų rekomendacijas. Tačiau nemažai atvejų baigiasi tuo, kad vietoje aiškaus įvardijimo, jog tai jau persekiojimas ir psichologinis smurtas, parašoma visai kas kita.

Evelina: Reiškinys tikrai egzistuoja. Tokiais atvejais vertiname patį pranešimą. Paprastai tai nebūna situacijos, kai vaikas nevalgo ar yra neprižiūrimas. Tokiais atvejais dažnai priimame sprendimą nereaguoti kaip į vaiko teisių pažeidimo pranešimą. Žinoma, tada sulaukiame pasipiktinimo, kodėl nereaguota. Tačiau aiškiname, kad pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnį, reaguodami į pranešimą, turime kalbėtis su vaiku, tėvais, prireikus kreiptis į mokyklą ar gydymo įstaigą. Tačiau jeigu nėra indikacijų, kad vaiko teisės pažeidžiamos, to daryti nebūtina. Ar vaiko teisių pažeidimas yra tai, kad vaikas buvo atvežtas penkiomis minutėmis vėliau? Sulaukiame ir tokių pranešimų. Bendravimo tvarkos nesilaikymas savaime dar nėra vaiko teisių pažeidimas. Tai labai svarbi žinia.

– Tačiau svarbiausia mintis yra kita. Jei matote, kad vienas iš tėvų piktavališkai bombarduoja sistemą skundais metų metus, ar imamasi priemonių jį sudrausminti?

Linas: Dažniausiai tai yra noras keršyti. Viena pusė tiesiog siekia atkeršyti buvusiam sutuoktiniui. Vaikai dažnai būna visai ne prie ko.

Evelina: Dažniausiai priežastys yra pinigai arba asmeninės ambicijos. Tačiau kai kurie tėvai nuoširdžiai tiki, kad veikia vadovaudamiesi geriausiais vaiko interesais. Jie tikrai taip galvoja. Vis dėlto, objektyviai vertinant situaciją, dažnai matyti, kad taip nėra. Mes kviečiame žmones į pokalbius, aiškiname situacijas. Šiam reiškiniui skirti Vaiko nuomonės išklausymo vadovas, Vaiko geriausių interesų vadovas. Praėjusiais metais buvo organizuoti seminarai, parengtos atmintinės specialistams ir tėvams. Nes tėvai kartais net perduoda vieni kitiems žinutes per vaiką ir net nesuvokia, kad įtraukia vaiką į konfliktą bei daro jam psichologinį smurtą.