Konkurso "Idėja Kaunui" rezultatai susumuoti ir gražus laimėtojų pulkelis išsirikiavo laikraščio puslapy. Visada keista matyti iki tol nematytus žmones, kurie kažką sugeba. Iš kur jie atsiranda, kaip jų visokios rutinos nepasmaugia? Štai ir dabar – daugybė naujų idėjų. Ne visos konceptualios ar originalios, tačiau visos pasisukus veidu į miestą. O ar nėra savivaldybėjE žmonių, kurių pareiga ir būtų tokių idėjų, generavimas, rinkimas ir įgyvendinimas? Jei tokių nėra, tai kokių ten yra? O jei yra ir tokių, tai ką jie ten veikia? Žinoma, tas idėjų rinkimas "iš gatvės" irgi gerai. Tuo labiau kad meras ruošiasi su jų autoriais tartis, susitikinėti, diskutuoti. Savivaldybėje turbūt nėra daugiau su kuo.

Praėjusią savaitę praūžė viena puikiausių įgyvendintų "Idėjų Kaunui" – vadinamieji džiazai. Idėja, kuri veikia. Žinoma, sunku apie festivalio "Kaunas Jazz" reikšmę paaiškinti ne tik "Žentų", bet ir "Ainių" gerbėjams, kita vertus, ir nereikia. Nei vieni, nei kiti į džiazus neis, nors tu juos su šakėm varyk. Tačiau festivalis jau yra vienas nematerialiojo miesto paveldo objektų. Džiazai suteikia galimybę kiekvienam pačiam juos atrasti, todėl gražu matyti daugybę gimnazistų ir studentų iš nemokamų koncertų aikštėje pamažu pereinančių ir į sales. Tai rodo, kad džiazo bacila juos pasiekė ir su šakėm juos tektų varyti ne į džiazus, o į "Žentus". Per kiekvieną festivalį Cicinas su Butkute veikiausiai verkia meškiukus apsikabinę. Panašu, kad festivalis ugdo gerą muzikinį skonį mieste ne mažiau nei kokia konservatorija.

Šie džiazai buvo kriziniai. Mažesni, be ypatingų žvaigždžių, tačiau festivalio gerbėjams viskas nė motais. Daugybė žmonių susitinka tik kartą per metus – per džiazus. Nemažai jų ir ateina tik pasimatyti, pasibūti, nes džiazas kaip muzika rūpi tikrai ne kiekvienam. Džiazas kaip gyvenimo būdas – daugeliui. Žiūrint, kaip vis kitas Kauno meras perduoda miesto raktus (festivalio laikotarpiui) vis tam pačiam Jonui Jučui, darosi labai akivaizdu, kad kultūra stipresnė už politiką.

O sueina čia visas Kauno žiedas. Menininkai, verslininkai, politikai, nežinau, ar ateina "daktarai", bet nenustebčiau. Ir sėdėdamas prie stalelio gali visą "Kauno žiedo" diapazoną stebėti. Nuo žilo VDU profesoriaus ar iš Airijos trumpam parlėkusios buvusios kultinio knygyno direktorės, iki dviejų hipių iš legendinės grupės "Company" ir žvitrios Jėzuitų gimnazijos abiturientės.

Deja, mąžta festivalio senbuvių, o tai liudija mažėjant ir patį miestą, nes kiekvienas tikras žmogus yra esminė miesto dalis. Seniai nebėra vieno pirmųjų festivalio simbolių – galerininko Alberto. Tačiau daug kas dar tebepasigenda nuo festivalio neatskiriamų dailininko Šniūro ir roko žurnalisto Šiaurio. Antrąją festivalio dieną aplankiau abiejų kapus. Kažkoks užmirštas pasirodė šis Kauno lopinėlis – didžiulių medžių prismeigti didžiulių žmonių kapai. Žurnalistas Šiaurys buvo prašęs gauti vieną vinilinę plokštelę. Gavau tik dabar. Padėjau ant kapo. Po to vėl ėjau į salę, kur džiazas leido pamiršti, jog, visgi, esam trapūs ir laikini. Nes tikra muzika dalijasi su mumis savo amžinybės blyksniais.