Už liberalcentristų iškilimą į valdžią Eugenijus Gentvilas nesijaučia esąs skolingas buvusiam partijos lyderiui, nuo Prezidento posto nušalintam Rolandui Paksui  

Liberalcentristas Eugenijus Gentvilas - vienas iš nedaugelio partijų lyderių, kuris du kartus savo noru perleido partijos vairą kitiems kolegoms. Deja, pasiteisino tai ne visada. Kas tai - klaidos, kurių gyvenime beveik niekas neišvengia, ar tik aukojimasis savo partijai, rūpinimasis jos interesais? Apie tai - pokalbis su Lietuvos liberalų ir centro sąjungos vicepirmininku dr. Eugenijumi Gentvilu.

- Kaip vertinate neseniai pasibaigusį Prezidento apkaltos procesą? 

- Pasibaigusi apkalta - tai ilgalaikių ir trumpalaikių šalies vadovo klaidų įvertinimas. Jei Rolandas Paksas dar praėjusių metų lapkričio viduryje būtų atvirai ir tiesiai visiems pasakęs: taip, aš suklydau, viskas, ko gero, būtų pasisukę kitaip ir mūsų valstybėje šiuos penkis mėnesius nebūtų buvę tiek chaoso. Klysti yra žmogiška, tačiau labai svarbu yra suprasti ir pripažinti klydus. Iš pradžių, kiek aš žinau, juk niekas neplanavo Rolando Pakso apkaltos proceso, norėta tik iki galo išsiaiškinti susidariusią situaciją. Tai nebuvo Seimo ir Prezidento priešprieša, o kova tarp melo ir tiesos.

- Prieš keletą metų Jūs pats, savo noru, niekieno neverčiamas perleidote liberalų lyderio postą Rolandui Paksui. Ar dabar nesijaučiate padaręs klaidą? 

- Taip, aš tada suklydau. Ne aš vienas, visa partija priėmė tokį sprendimą. Mes tada įsivaizdavome, jog Rolandas Paksas teisingai pasielgė nepasirašydamas sutarties su “Williamsu”. Tačiau kai po pusantrų metų aš tapau ūkio ministru, į mano rankas pateko tuo metu dar slapta derybų su šia JAV kompanija medžiaga. Tada aš pamačiau, kad Rolandas Paksas ir jo derybų grupė sugadino tą sutartį, pablogino Lietuvos situaciją ir paskui suvaidino didvyrį atsistatydindamas. Šiuo požiūriu pasijutau apgautas. Tikiuosi, specialioji Seimo komisija, tirianti “Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes, nustatys, kas buvo teisus, o kas ne. Ne aš vienas suklydau pasitikėdamas Rolandu Paksu. Konservatoriai jį paskyrė Vilniaus meru ir premjeru. Prezidentas Valdas Adamkus du kartus jį skyrė premjeru ir kartą savo patarėju. Kai pats nedarai negarbingų dalykų, to tikiesi ir iš kitų. Kai kas iš mūsų partijos dabar reikalauja atgailos. Manau, mes tai seniai padarėme. Dar 2002-ųjų sausį mes pašalinome R.Paksą iš savo partijos, tuo nuo jo visiškai atsiribodami. Man regis, iki to laiko Lietuvoje nebuvo nė vienos partijos, kuri pašalintų savo vadovą iš partijos.

- Tačiau būtent Rolando Pakso atėjimas išvedė iki tol iš esmės buvusią visai neįtakingą, per rinkimus gaunančią vos porą procentų rinkėjų balsų Jūsų vadovaujamą Liberalų sąjungą į vieną pirmaujančių partijų. Kuo tai galėtumėte paaiškinti? 

- Rolandas Paksas tikrai prisidėjo prie mūsų partijos sėkmės savivaldybių tarybų ir Seimo rinkimuose. Tą reikia pripažinti. Kartais iš savo oponentų aš girdžiu: Gentvilai, be Pakso tu būtum niekas. Bet aš jau buvau Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo narys, buvau Klaipėdos meras, kai Rolandas Paksas kaip politikas dar buvo nežinomas. Į ministro postą mane pakvietė Valdas Adamkus. Nesijaučiu Rolandui Paksui skolingas. Pripažindamas, kad Rolando Pakso įtaka buvo didelė mūsų partijos sėkmei, vis dėlto turiu pasakyti, jog daugelis žmonių po partinių skyrybų ir toliau liko su mumis. 1999-ųjų gruodžio 4 d., kai Rolandas Paksas įstojo į mūsų partiją, jam buvo leista kartu atsivesti dar 35 savo bičiulius. Dabar, mano žiniomis, 7 iš tų žmonių liko su Rolandu Paksu, 8 perėjo į kitas partijas arba iš viso pasitraukė iš politikos ir 20 liko Liberalų ir centro sąjungoje.

- Ar nematote tam tikro panašumo tarp buvusio Jūsų partijos lyderio Rolando Pakso ir dabartinio - Artūro Zuoko? Ir vienas, ir kitas buvo sostinės meru, turėjo ryšių su nevienareikšmiai vertinamomis verslo struktūromis... 

- Taip, abu jie yra veržlaus, užsispyrusio charakterio. Manau, jog Artūras Zuokas yra atviriau bendraujantis su žmonėmis, šiltesnio charakterio ir, drįstu pasakyti, didesnės erudicijos negu Rolandas Paksas. Užsispyrimas, noras siekti rezultatų iš tikrųjų turi panašumų.

- Kas šiuo metu, Jūsų manymu, galėtų tapti naujuoju šalies vadovu? 

- Aš nenoriu spėlioti, tačiau norėčiau, kad tai būtų lietuviškas kandidatas, o ne žmogus, veikiamas svetimos valstybės. Personalijos - tai derybų ir susitarimų klausimas.

- O Jums pačiam nekilo pagunda pabandyti laimę šiuose rinkimuose?

- Politikoje, jei esi komandoje, negali vadovautis tik savais, asmeniniais sprendimais. Manau, šiuose rinkimuose galėčiau nemažai pasiekti, jei juose nedalyvautų Valdas Adamkus. Tačiau ar reikia šiandien man dalyvauti rinkimuose, kai yra kur kas labiau šiam postui pasirengusių, populiaresnių už mane žmonių? Aš kalbu tik apie lietuviškus kandidatus. Prezidentu šiandien gali būti ir Valdas Adamkus, ir Algirdas Brazauskas. Žinoma, abu jie yra jau garbingo amžiaus ir po kelerių metų tai gali tapti problema. Bet ką darysi, jaunesnės ar viduriniosios kartos politikai, galintys pretenduoti į tokį postą, kol kas neužima ryškesnių pozicijų, kurios galėtų tapti starto aikštele kandidatuojant į prezidentus.

- Esate įrašytas pirmuoju liberalcentristų kandidatų į Europos Parlamentą sąraše. Ar tikrai to siekėte? 

- Taip, tai yra jau nuspręsta. Tiesa, partijoje dar surengsime reitingavimą, tačiau, manau, ir toliau sąraše išliksiu pirmas.

- Iš kai kurių eilinių Jūsų partijos kolegų teko girdėti, kad europarlamentaro kėdė Jums kišama savotiškai bandant Jus ištremti iš Lietuvos, kad nesudarytumėte konkurencijos kitiems partijos veikėjams ir neapsunkintumėte jiems gyvenimo kartais gana radikaliomis bei kritiškomis savo kalbomis? Ką Jūs apie tai manote? 

- Esu ir aš girdėjęs tokių kalbų. Tačiau noriu pasakyti, jog pernai liepos mėnesį susitikau su Artūru Zuoku jo namuose ir pasiūliau jam paskirstyti populiariausių savo partijos narių pajėgas, kad per rinkimus visi nesigrūstume į tuos pačius postus. Aš tuomet pasakiau, kad neatmetu galimybės balotiruotis kandidatu į Europos Parlamentą. Brandinau tą mintį ir prieš Kalėdas apsisprendžiau galutinai. Taigi tai tikrai nėra koks nors mano atstūmimas nuo partijos ar politinė tremtis. Dirbti Europos Parlamente aš matau gilią prasmę, ypač Lietuvai reikalingo lobizmo srityje. Moku anglų, vokiečių ir rusų kalbas, kurios, manau, tikrai man pravers.

- Prakalbote apie rinkimus. Ar nebijote, kad po Prezidento apkaltos, kurią inicijuojant liberalcentristai buvo labai aktyvūs, nuo Jūsų partijos gali nusigręžti nemažai rinkėjų ir sukomplikuoti Jūsų partijos rinkimų kampaniją? 

- Visko gali atsitikti. Dar prasidėjus Prezidento rinkimų apkaltai aš nuogąstavau, kad tik partijos nepradėtų pirmiausiai galvoti, kaip jos atrodys per rinkimus ir valstybės reikalų nepakeistų partiniais. Liberalų ir centristų sąjunga pasirinko labai aiškią poziciją - Prezidentas Rolandas Paksas nebegali toliau eiti valstybės vadovo pareigų. Tokio principo ir laikėmės iki galo. Nenorėčiau būti partijoje, kuri savo partinius interesus kelia aukščiau valstybinių. Negalima tikėtis, kad tą pačią partiją karštai rems visi - ir kairieji, ir dešinieji, ir laikantieji save centristais. Taip nebūna, negalima vienu metu patikti visiems, nebent medžiojant balsus pasineriant į populizmą. Tačiau sėkmė tokiais atvejais būna trumpalaikė.