Kiti metai kultūros žiniasklaidai bus tikri liesos karvės metai. Iki šiol galėdavę gauti valstybės paramą iš kelių šaltinių – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo bei Kultūros fondų – dabar jie galės pretenduoti tik į vieno jų lėšas.
"Todėl šių žiniasklaidos priemonių vadyba tampa dar aktualesniu klausimu", – sako Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė. Fondo ir Goethe's instituto Vilniuje organizuotoje konferencijoje Lietuvos ir užsienio kultūros žiniasklaidos atstovai, meno kritikai diskutavo apie būdus šiai žiniasklaidai išlikti.
– Kaip vertinate kultūros spaudą Lietuvoje?
– Čia reikėtų išskirti keletą grupių. Yra tokia kultūros spauda, kurios visas turinys skirtas kultūros, meno sklaidai, kritikai, yra ir regiono spauda, dalį leidinių puslapių skirianti kultūros reikmėms. Šie leidiniai apie kultūrą rašo skirtingai. Jei tai yra bendro pobūdžio leidinys, ir kultūrai skiriami tik keli puslapiai, juose žinios apie kultūrą pateikiamos dažniausiai reportažo stiliumi. O grynieji kultūros leidiniai bent jau teoriškai turėtų atspindėti naujausias tendencijas – kritikos, literatūros ar menotyros mokslo, apžvelgti istorinius, lyginamuosius aspektus. Tai turėtų būti profesionalus leidinys profesionaliai ar bent jau pakankamai intelektualiai auditorijai. Tačiau taip atsitinka ne visada. Kita problema – egzistuoja labai didelė kritikos kultūros stoka. Kūrėjų bendruomenės yra pakankamai uždaros, o kolegas kritikuoti sunku. Tampa nepatogu kažką kritikuoti, nes tu jį gerai pažįsti ar net draugauji. Taip meno kritika tampa per daug geranoriška, nepakankamai aštri – toks drungnas vandenėlis.
– Ar kultūros žiniasklaida turėtų "minkštėti", rengti daugiau reportažo pobūdžio naujienų, ar pateikti vadinamųjų rimtų žanrų žinias, nors auditorija ir mažėja?
– Yra keli variantai. Gali išlikti kietas, bet turi nusisamdyti gerą vadybininką, kuris rūpintųsi, kaip gerą, kokybišką mintį atnešti iki kieto skaitytojo. Ieškodamos kelių skaitytojams pasiekti, kultūros spaudos priemonės galėtų kooperuotis, nes jų tiražai labai nedideli – yra kultūros savaitraščių, teturinčių 200–300 prenumeratorių. Yra kultūros leidiniuose žmonių, įsitikinusių, kad jie turi būti išlaikomi, jaunesnioji karta leidžia "minkštesnius" leidinius, šiek tiek prisitaiko – spausdina informaciją ir apie populiariąją kultūrą, nūdienos reikalus. Ir aš nematau tame nieko blogo. Kodėl neturėtų būti remiami bardai ir kiti dalykai, esantys tarp rimtosios, akademinės ir "popso" kultūros? Yra tam tikras tarpsluoksnis, kurio negalime atstumti.
– Kaip yra užsienyje ?
– Yra visokių pavyzdžių. Lenkijoje dažnai pasinaudojama ES parama. Estijoje, Latvijoje veikia kultūros kapitalo fondas. Tai yra tikri europinės tradicijos fondai, turintys savo kapitalą, tą kapitalą jie investuoja, iš to gauna tam tikrų lėšų, jas investuoja į kultūrą. Lietuvos atveju tokio fondo neturime. Nei SRTRF, nei Kultūros fondas nėra nepriklausomi finansiniai fondai.
– Kokio dydžio parama bus išdalyta šiemet?
– SRTRF kultūros programoms kitais metais remti turėtų gauti mažiau nei 6 mln. litų, o į tai pretenduoja 420 spaudos, radijo, televizijos, interneto projektų. Kultūros rėmimo fondas – jis tik vadinasi fondu, bet realiai tai yra Kultūros ministerijos administruojama biudžeto programa – iki šiol kultūros žiniasklaidą taip pat kažkiek paremdavo. Bet auditą atlikusi valstybės kontrolė labai aiškiai pasakė, kad šis fondas žiniasklaidos remti negali – negali du valstybės fondai kofinansuoti tų pačių projektų. Taigi nuo šiol visi kultūros žiniasklaidos atstovai valstybės paramos galės tikėtis tik iš mūsų. Todėl kiti metai kultūros žiniasklaidai bus dar sunkesni nei iki šiol.
– Prancūzijoje kitąmet ketinama skirti 7 mln. eurų tam, kad jaunus prancūzus įpratintų skaityti – pasirinktą spaudos leidinį metus jie gaus nemokamai. Ar panašius dalykus įsivaizduojate Lietuvoje?
– Tai labai teisinga programa. Visų pirma atsisijoja, kurie spaudos leidiniai iš tiesų reikalingi skaitytojams, nebelieka žaidimų reitingais, įtakomis. Antra, Lietuvoje vis dar neišspręsta problema, kad, iš vienos pusės, tie leidiniai lyg ir finansuojami, bet, iš kitos pusės, niekas nesirūpina tuo, kad jie patektų nors į viešąsias ir mokyklų bibliotekas. Trūksta vienos grandies, kuri racionaliai užbaigtų valstybės paramos kultūros žiniasklaidai grandinę. Nes kas iš to, jei tie leidiniai remiami, bet nepasiekia skaitytojo? Jei būtų sukurta tokia sistema, kad kiekviena biblioteka ir švietimo įstaiga valstybės lėšomis galėtų užsiprenumeruoti du kultūros leidinius, tai būtų labai geras patikrinimas. Tada būtų aišku, ko reikia skaitytojams ir kaip jie įsivaizduoja kultūros leidinį.
– Neseniai LTV transliavo laidą "Art-o-tlon". Šioje laidoje gana populiariai buvo pateikta aukštoji kultūra. Kaip vertinate tokius televizijos eksperimentus?
– Bet kokia forma tinka, jei ji sudomina auditoriją, sukelia norą domėtis daugiau. Nesu iš labai akademinių sluoksnių, kad kultūroje atmesčiau tam tikrus "popso" elementus. Bet turi būti tam tikros ribos. Viskas turi būti daroma skoningai ir su saiku.
– Kultūros žiniasklaidos ateitis Lietuvoje: skaitytojų, žiūrovų toliau mažės?
– Kelios aukštosios mokyklos Lietuvoje rengia kultūros vadybininkus. Kodėl mes jų nematome kultūros žiniasklaidos priemonėse? Jie galėtų rūpintis tų laidų, leidinių sklaida, išvaizda. Nes dabar tai, kaip atrodo kai kurie leidiniai, neatitinka jokių kokybės standartų. Esą, jei kultūros spaudos leidinys – tai būtinai nespalvotas ir spausdintas ant kuo prastesnio popieriaus. Ir jei išeina dailesnis leidinys, jis iš karto vertinamas kaip komercinis. Su tokiu požiūriu toli nenueisime.
– Kokios kultūros perspektyvos internete?
– Jie turi vieną minusą – jiems sunkiau finansiniu požiūriu, nes sunku pritraukti reklamą. Kitas dalykas – jie per mažai skiria dėmesio savireklamai. Yra puikių interneto portalų, skirtų akademinei kultūrai: www.kamane.lt – Kaune, www.kulturpolis.lt – Klaipėdoje. Nors savo turiniu, tekstų kokybe, dizainu jie yra puikūs, apie juos žino ganėtinai siauras ratas žmonių. Portalams vadovauja žmonės, matę užsienio, neretai jame ir studijavę. Šie žmonės į kultūrą žiūri kitaip – jie negalvoja, kad menininkas turi būti alkanas, apdriskęs ir piešti tik paprastu pieštuku. Jų perspektyvos – tikrai didelės, tik jiems reikia daugiau savireklamos.
Naujausi komentarai