LIETUVOJE SPARČIAI DAUGĖJA GRIŪVANČIŲ TILTŲ – TINKAMAI PRIŽIŪRIMI GALĖTŲ TARNAUTI IR 100 METŲ?

„Morališkai ir fiziškai senstantys infrastruktūros statiniai, jų priežiūra ir savalaikių intervencinių priemonių planavimas – viena didžiausių pastarųjų dešimtmečių problemų tiltų inžinieriams“, – teigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros prof. dr. Darius Bačinskas.

Teorija ir praktika

Susisiekimo infrastruktūra, jos sauga ir patikimumas – vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių kiekvienos šalies ekonomikos plėtrą.

Įvairių pramonės šakų vystymasis neįsivaizduojamas be kelių ir tiltų infrastruktūros plėtros ir esamų statinių saugaus naudojimo. Didėjantys transporto srautai, jų intensyvumas, svoris ir kiti parametrai tampa nauju iššūkiu tiek projektuojant, tiek ir eksploatuojant, prižiūrint transporto infrastruktūros statinius.

Pasak D. Bačinsko, šiuolaikinių tiltų naudojimo trukmė siekia 100 metų ir daugiau.

Projektuojant tiltus turi būti įvertinta veikiančių apkrovų ir poveikių, aplinkos sąlygų, eksploatacinių reikalavimų kaita, galima medžiagų savybių degradacija ir kiti veiksniai, lemiantys tiltų saugą ir patikimumą visu eksploatacijos laikotarpiu.

Praktika rodo, kad tiltų amžius neretai gali būti žymiai trumpesnis. Pavyzdžiui, Panemunės tiltas Kaune arba Paparčių viadukas A1 kelyje Vilnius–Klaipėda. Šių statinių eksploatacijos trukmė tesiekė kiek daugiau nei 50 metų.

Istorinė sijos griūtis

„Šiuolaikinėje tiltų inžinerijoje neretai iškyla dvigubas klausimas: galvoti apie ateities tiltus ar tiltus ateityje? Svarbūs abu aspektai. Pirmasis atspindi regiono ir šalies vystymosi lygį, o antrasis – sugebėjimą adaptuoti žinias ir kompetenciją, tinkamai planuoti finansinius išteklius, skiriamus infrastruktūros statinių priežiūrai ir savalaikėms intervencinėms priemonėms panaudoti“, – pabrėžė D. Bačinskas.

Šiuolaikinėje tiltų inžinerijoje neretai iškyla dvigubas klausimas: galvoti apie ateities tiltus ar tiltus ateityje.

Anot specialisto, tilto per Nevėžį Kėdainiuose ir rekonstruojamo A. Meškinio tilto per Neries upę Kaune griūtys gali būti laikomos savotišku blickrygu Lietuvoje eksploatuojamų automobilių kelių tiltų sistemoje.

Per kelias savaites su tiltais susijusių incidentų skaičius – didesnis nei per pastarąjį dešimtmetį įvykusios tiltų avarijos.

Šiuo atveju išprovokuoti incidentai, įvykę dėl transporto priemonių atsitrenkimo, nevertinami kaip vandalizmo veiklos padariniai.

Tilto per Nevėžį Kėdainiuose perdangos sijos griūtis įeis į atkurtos nepriklausomos Lietuvos tiltų inžinerijos istoriją kaip pirmasis statinys, kurio laikantysis elementas galimai suiro ne dėl išorinio mechaninio poveikio, bet dėl žymaus konstrukcinio elemento fizinio nusidėvėjimo.

Priežiūros reikšmė

D. Bačinsko teigimu, pirmiausia reikia pradėti nuo tiltų eksploatacijos sąvokos identifikavimo.

Tiltų techninė eksploatacija turi apimti ne vien nuolatinę priežiūrą, kasmetes patikras, atsiradusių pažaidų ir defektų identifikavimą, jų kitimo stebėseną, bet ir intervencinių priemonių įgyvendinimo veiklas, reikalingas pažaidoms ir defektams pašalinti ir jų kitimo prevencijai užtikrinti. Tilto konstrukcijų degradacija neprasideda akimirksniu. Ji vystosi ilgą laiką ir viskas prasideda nuo smulkių dalykų, kuriems pašalinti pradinėse stadijose nereikia didelių investicijų.

Užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad tiltų eksploatacijoje adaptuojant strategiją „Nieko nedaryk“ (angl. Do nothing strategy), tiltų gyvavimo trukmė siekia apie 45–50 metų. Gyvavimo trukmę galima padidinti daugiau nei du kartus (vidutiniškai iki 100–120 metų), tinkamai prižiūrint tiltus ir imantis savalaikių intervencinių priemonių.

Lietuvoje gerosios praktikos pavyzdžiu ir etalonu turėtų tapti Lyduvėnų tiltas, kurio trijų tarpatramių santvarinės perdangos sėkmingai eksploatuojamos jau daugiau nei 100 metų.

 

„Lietuvoje gerosios praktikos pavyzdžiu ir etalonu turėtų tapti Lyduvėnų tiltas, kurio trijų tarpatramių santvarinės perdangos sėkmingai eksploatuojamos jau daugiau nei 100 metų. Tiltų eksploatacijos patirtis rodo, kad dažniau ir tinkamai remontuojamų tiltų eksploatacijos išlaidos gyvavimo cikle yra apie 50 proc. mažesnės už tiltų, kuriems pasirenkami tarpremontiniai periodai yra dvigubai ilgesni. Deja, bet Lietuvoje tai jau tampa tendencija ir dėl to turime blogos ar net kritinės būklės tiltų, kurių tikrasis skaičius gali būti daug didesnis, nei deklaruojama viešoje erdvėje“, – pasakojo D. Bačinskas.

Ribojimai – ne išeitis

Kitas svarbus aspektas, pasak profesoriaus, susijęs su blogos ar kritinės būklės tiltų tikrojo saugos lygmens savalaikiu identifikavimu.

Dažnai techninės apžiūros metu identifikavus blogą ar net avarinę būklę apsiribojama transporto priemonių svorių ribojimu. Išanalizavus pateiktas ataskaitas ar tyrimų aktus lieka neaišku, ar statinio tolimesnė eksploatacija apskritai saugi.

„Būtina atlikti blogos ir kritinės būklės tiltų ne techninės būklės vertinimą, bet statinio ekspertizę, kuri tyrimų rangovą įpareigoja atlikti statinio laikančiųjų konstrukcijų (visų arba tik labiausiai nusidėvėjusių) laikomosios galios ir saugos eksploatacijos poveikiui vertinimą. Tinkamai atlikta konkretaus statinio ekspertizė leistų adekvačiai įvertinti esamo statinio atsaką išorės poveikiams, jo laikomąją galią, saugos lygmenį ir kritiškai įvertinti galimų intervencinių priemonių pobūdį. Taip pat jų įgyvendinimo rekomenduojamus arba privalomus terminus“, – įžvalgomis dalijosi D. Bačinskas.

Griūvantys tiltai siunčia aiškią žinutę: avarijos galėjo sukelti žymiai liūdnesnių padarinių ir tai tarsi suteikia dar vieną nemokamą galimybę keistis ne tik požiūriui, bet ir esamai sistemai. Pastaroji – neefektyvi ir nepakankamai prisideda prie eksploatuojamų Lietuvos tiltų bendro saugos augimo. Realių įstatyminių, strateginio planavimo, finansinių ir kitų susijusių priemonių būtina imtis nedelsiant.