Lietuvos šmeižtas aukščiausiu lygiu | KaunoDiena.lt

LIETUVOS ŠMEIŽTAS AUKŠČIAUSIU LYGIU

Lietuvos valstybės juodinimas tęsiamas aukščiausiu lygiu. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos viešai pateikta 2019 m. ataskaita apie "nacizmo heroizavimą" ir "neonacizmo plitimą" pasaulyje dvelkia dar vienu mėginimu iškreipti istorinius faktus bei manipuliuoti skaičiais, tuo pat metu šmeižiant Lietuvos Respubliką. Prie to savo iniciatyvomis prisideda ir Generalinio konsulato diplomatai Klaipėdoje.

Generalinio konsulo "paskaitos"

Rusijos Federacijos (RF) generalinis konsulas Aleksandras Gračiovas, kaip didelis Lietuvos istorijos žinovas, šiais klausimais šiemet skaitė paskaitas.

Pastarąjį kartą Kaliningrade, anot portalo ru.baltic.ru, tarptautinėje mokykloje "Studia Baltica".

Diplomatas pažymėjo, kad Lietuvoje istorija ir jos aiškinimas "tampa konfrontacijos objektu informacinėje erdvėje".

A. Gračiovo teigimu, Lietuvos valdžia prie didvyrių priskiria tuos žmones, kurių "rankos suteptos tūkstančių žmonių krauju. Jie apdovanojami, jei vis dar gyvi. Mirusiems statomi paminklai, atminimo lentos ir panašiai."

Kertinė diplomato istorinių paskaitų ašis – Jono Noreikos-Generolo Vėtros kontroversiška asmenybė, jo veikla ir šiandieniai vertinimai.

Konsulas esą paskaitoje papasakojo apie Lietuvos oficialų požiūrį į nacių bendrininkus (anot rusų žiniasklaidos, į "miško brolius").

Teigiama, jog Lietuvos valdžia neva atvirai vykdo nacių bendrininkų šlovinimo politiką.

Lietuvoje persekiojami tie, kurie esą išreiškia priešingą oficialiai Vilniaus nuomonei požiūrį.

"Vienas tokių pavyzdžių yra partizano vado Adolfo Ramanausko-Vanago garbinimas. Lietuvoje jis laikomas "tautos didvyriu", o karo metu dalyvavo sunaikinant 8 tūkst. civilių gyventojų", – nežinia kokiu šaltiniu remiantis diplomato paskaitoje kartota propagandinė klišė.

Šie duomenys pateikti Rusijos propagandai palankioje šviesoje. Skaičiais akivaizdžiai manipuliuojama, nuorodų į šaltinius nėra.

Skaidrės sukėlė klausimų

Generalinis konsulas, regis, savo pamokymus Kaliningrade paįvairino vaizdinėmis priemonėmis, kurios buvo pateiktos ir internete prie straipsnio apie jo paskaitą.

Skaidrės paskaitos klausytojams veikiausiai iliustravo "statistinę" informaciją apie kovas pokario Lietuvoje prieš sovietų valdžią.

Jose nurodoma, kad pokariu "miško broliai nužudė 25 108 Lietuvos gyventojus, iš jų beveik 85 proc. lietuvių, likusios aukos – kitų tautybių".

Pabrėžiama, kad iš šio skaičiaus per tūkstantis nužudytųjų buvo vaikai, 52 iš jų nebuvę nė dvejų metų.

Dar vaizdinėje medžiagoje lietuviškai teigiama, jog antisovietiniame požeminiame (pogrindiniame? – A. D.) judėjime dalyvavo apie 100 tūkst. lietuvių. 30 tūkst. miško brolių likvidavo saugumo organai, 20 tūkst. jų areštavo, 1946 m. pagrindines "miško brolių" jėgas likvidavo Raudonoji armija ir saugumo pajėgos, o 1955 m. paskelbta amnestija nutraukė "miško brolių" masinį terorą.

Anot skaidrėse pateiktos informacijos, 1986 m. buvo sulaikytas paskutinis "miško brolis" Stasys Guiga, pogrindyje praleidęs 40 metų.

"Šaltinis" dvelkia propaganda

Dienraštis kreipėsi į poną A. Gračiovą, prašydamas pasidalyti šaltiniais, kuriais jis rėmėsi, rengdamas paskaitą apie pokario kovas Lietuvoje.

Kas yra istorinis šaltinis, regis, ponas diplomatas traktuoja savaip.

A. Gračiovui istorinis šaltinis – RF užsienio reikalų ministerijos ataskaita, pateikta Vyriausybės interneto svetainėje.

"Oficiali Rusijos pozicija dėl fašistų bendrininkų Lietuvoje išsamiai pateikta Rusijos užsienio reikalų ministerijos ataskaitoje "Apie nacizmo heroizavimo situaciją, neonacizmo ir kitų panašių veiklų plitimą, kurios eskaluoja šiuolaikines rasizmo formas ir rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir susijusios su nepakantumu". O kalbant apie nacių kolaborantų heroizavimą, toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Atkreipkite dėmesį į neseną publikaciją jūsų laikraštyje (2019 10 12) apie "partizaną" Juozą Lukšą-Daumantą", – toks atsakymas redakciją pasiekė iš RF generalinio konsulato Klaipėdoje.

Palikimas: sovietinės "statistikos" paveldėtojai, kaltindami kitus istorijos perrašinėjimu, patys savo teiginius grindžia dar J.Stalino laikų tradicija, kai duomenys buvo koreguojami pagal griežtai nustatytas rekomendacijas iš 1949 m. cenzūros vadovėlių. (Vytauto Liaudanskio nuotr. / Redakcijos fotomontažas)

Partizanus kaltina Holokaustu

Perskaičius konsulo A. Gračiovo rekomenduotą ataskaitą, kaip diplomatas tvirtina, – jo istorinių žinių šaltinį, tapo aišku, kad A. Gračiovas tik atkartoja oficialią, tačiau gana tendencingą savo šalies poziciją pokario Lietuvos partizaninio karo klausimu.

"Po sistemingos valdžios (Lietuvos Respublikos – A. D.) politikos, klastojant Antrojo pasaulinio karo istoriją, Lietuvoje tęsiasi vietos fašistų kolaborantų heroizavimas, bandymas lyginti nacių ir sovietinį režimus, tęsiasi politinis, administracinis ir netgi baudžiamasis persekiojimas tų, kurie abejoja oficialia istorinių įvykių traktuote", – rašoma ataskaitoje.

Toliau piktinamasi, kad LR įstatymai draudžia demonstruoti tiek nacių, tiek ir SSRS simbolius.

Esą tuo pagrindu "perrašomi" mokykliniai ir aukštųjų mokyklų istorijos vadovėliai, "performuojama" kraštotyrinė medžiaga, kuriami nauji muziejai, "įskaitant ir Lietuvos gyventojų pasipriešinimo kovų ir genocido muziejų, kuris įrengtas buvusiame LTSR KGB pastate".

Ataskaitoje pabrėžiama, kad Lietuvoje draudžiama viešinti miško brolių ("kovotojų su sovietų valdžia") nusikaltimus.

"Tuo ignoruojant dokumentinius faktus, kurie liudija, jog vadinamųjų partizanų aukomis tapo tūkstančiai civilių gyventojų, o juk dauguma tų banditų gaujų priklausė Trečiojo reicho administracinėms struktūroms ir tiesiogiai dalyvavo vykdant Holokaustą Lietuvoje, kur per Antrąjį pasaulinį karą nužudyta 95 proc. Lietuvos žydų (daugiau nei 200 tūkst. žmonių)", – rašoma RF užsienio reikalų ministerijos ataskaitoje.

R. Vanagaitė tapo kankine

Ataskaitoje itin daug dėmesio skiriama vienam iš Lietuvos partizanų vadų A. Ramanauskui-Vanagui, kuris, "S. Vyzentalio centro manymu, galėjo dalyvauti baudžiamosiose operacijose prieš žydus".

Ir čia pat ištraukta Rūtos Vanagaitės korta, kuri esą sukėlė diskusiją dėl A. Ramanausko-Vanago tariamų nusikaltimų, dėl ko buvo faktiškai "nulinčiuota", o jos knyga apie Holokaustą Lietuvoje išimta iš prekybos.

"Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, jog nemato reikalo peržiūrėti lietuvių vaidmens žydų žudyme, nes Lietuva esą jau pakankamai įvertino Holokaustą. Susidarius tokiai situacijai R. Vanagaitė buvo priversta išvažiuoti iš šalies ir viešai atsiprašyti, kad jos pateikti faktai nuskambėjo kaip kaltinimas "lietuvių herojui", – rašoma ataskaitoje.

Dar labiau šio veikalo autorius piktino, kad pernai spalį A. Ramanausko-Vanago palaikai buvo iškilmingai perlaidoti, o jis pats paskelbtas pokarinės Lietuvos faktiniu valstybės vadovu.

O kalinys Nr. 1?

RF ataskaitoje nepamirštas paminėti ir dabar jau buvęs Klaipėdos miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas, kuris neseniai neteko mandato ir buvo nubaustas 10 tūkst. eurų bauda būtent dėl A. Ramanausko-Vanago atminimo juodinimo ir šmeižimo.

Beje, V. Titovas, kaip ir generalinis konsulas A. Gračiovas savo paskaitoje, akcentavo tą patį, nežinia iš kur ištrauktą teiginį, kad A. Ramanauskas-Vanagas esą nužudė 8 tūkst. žmonių.

Ataskaitoje pabrėžiama apie kylančias fašistines nuotaikas Lietuvoje, ypač per valstybines šventes – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, kai esą į gatves išeina vietiniai nacionalistai su šūkiais "Lietuva – lietuviams" ir panašiai.

"Nuo 2016 m. panašiose akcijose dalyvauja ir lietuvių radikali neofašistinė organizacija "Skydas", kuri demonstruoja vėliavas ir plakatus su fašistine ir antisemitine simbolika. Kasmetiniuose maršuose dalyvauja ir "patriotiškai nusiteikęs jaunimas", vienas žinomiausių – baikerių klubas "Vorai MC", kuris žiniasklaidos dėmesio sulaukė 2017 m., kai buvo sulaikytas jų prezidentas Laurynas Baltrūnas, įtariamas žmogaus pagrobimu ir jo nužudymu", – rašoma RF ataskaitoje.

Dar prisiminti ir "vadinamųjų liaudininkų sąskrydžiai, kurie atvirai propaguoja Trečiojo reicho vertybes".

Rusijos atstovų įvardyta visuomeninė organizacija "Skydas", remiantis Lietuvos registrų centro duomenimis, veiklos nevykdo nuo 2013 m., o pernai lapkričio 21 d. pateiktas prašymas ją likviduoti.

Tad ką šiuo atveju turėjo mintyje RF vyriausybės ataskaitų rašytojai, minėdami "radikalių antifašistų" veiklą, galima tik spėlioti.

Kaip paskutinis koziris šioje ataskaitoje metamas kaltinimas Lietuvos valdžiai dėl Rusijos karinių memorialinių objektų priežiūros blokavimo.

Keista, kad šioje ataskaitoje nėra nė žodžio apie vadinamąjį Lietuvos politinį kalinį Nr .1 – Algirdą Paleckį, kuris yra areštuotas jau beveik metus ir įtariamas kartu su neįvardijamų "tinklu asmenų" neteisėtai rinkęs informaciją Rusijai apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus.

 

Manipuliacijos skaičiais

Lietuvos pokario istorijos temomis paskaitas skaitantis RF generalinis konsulas Klaipėdoje A. Gračiovas taip ir nepateikė šaltinių, kuriais remiantis jis operuoja statistika, o RF užsienio reikalų ministerijos ataskaitoje tų šaltinių taip pat nėra.

Kiek Rusijos atstovų pateikiami skaičiai ir faktai yra realūs, teko tikrinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre.

"Pirmiausia reikia pabrėžti, kad šie duomenys pateikti Rusijos propagandai palankioje šviesoje. Skaičiais akivaizdžiai manipuliuojama, nuorodų į šaltinius nėra", – įvertinusi pateiktą informaciją konstatavo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Anot R. Staveckaitės-Notari, daugiausia klausimų ir diskusijų kyla dėl civilių aukų skaičiaus partizaninio karo metu.

"Skaidrėje nurodyta, kad Lietuvoje buvo nužudyti 25 108 asmenys. Pasak istoriko Mindaugo Pociaus, šių duomenų šaltinis yra Lietuvos ypatingajame archyve esantis dokumentas, kurio autorystė nėra žinoma – ant jo nėra jokių parašų, datų ir nuorodų į kitus šaltinius. M. Pocius spėja, kad dokumentą sukūrė LSSR KGB 1988 m. antroje pusėje. Šį sąrašą 1991 m. vertinęs Arvydas Anušauskas nurodė, kad archyvinių dokumentų tiems duomenims pagrįsti nėra", – pabrėžė R. Staveckaitė-Notari.

Istoriografijoje pateikiami įvairūs partizaninio karo metu žuvusių žmonių skaičiai.

Antai M. Pocius nurodo nuo partizanų rankos žuvus 14 330 žmonių (iš jų 2 830 sovietinių represinių struktūrų narių, apie 2,2 tūkst. partinių ir sovietinių aktyvistų ir 9,3 tūkst. civilių).

"Partizaninio karo metu žuvo apie 20 tūkst. partizanų, o ne 30 tūkst., kaip teigiama skaidrėje. 1944–1953 m. buvo suimta tik apie 2 tūkst. ginkluotų partizanų, likusius suimtuosius maždaug 16–18 tūkst., kuriuos sovietų represinės struktūros priskiria prie suimtų partizanų, reikia priskirti prie suimtų laisvės kovotojų slapukų, talkininkų ir prie pilietinio pasipriešinimo dalyvių, t. y. "banditizmu" apkaltintų besislapstančių nuo mobilizacijos žmonių", – dienraščiui teigė R. Staveckaitė-Notari.

Anot istorikės, pagrindiniai sovietų represiniai organai, slopinant pokarines Lietuvos laisvės kovas, buvo NKVD (MVD) ir NKGB (MGB, KGB).

Daugiausia čekistinės kariuomenės Lietuvoje buvo 1945 m. vasarą – 20 tūkst., kai mėginta dideliu teroru ir žudynėmis palaužti lietuvių tautos norą priešintis.

Istorikės teigimu, su partizanais daugiausia kovojo ne Raudonoji armija, o čekistų kariuomenė – NKVD-NKGB daliniai.

"Sovietų saugumo duomenimis, Lietuvoje 1955 m. veikė 51 partizanas. Retorinis klausimas: tai apie kokį partizanų "masinio teroro" nutraukimą galima kalbėti, kai toks partizanų skaičius? Paskutinis partizanas Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė Onos Činčikaitės sodyboje iki 1986 m. ir mirė sava mirtimi, o ne buvo suimtas, kaip teigiama skaidrėje. Partizaniniame kare dalyvavo apie 50 tūkst. Lietuvos gyventojų", – pažymėjo R. Staveckaitė-Notari.

Misija: Klaipėdoje reziduojantis Rusijos Federacijos generalinis konsulas A. Gračiovas nesibodi skaityti paskaitų apie Lietuvoje "heroizuojamus nacių kolaborantus". (Vytauto Petriko nuotr.)

Melas yra paveldėtas?

Kitaip tariant, RF atstovų viešai pateikiami pokarinės Lietuvos skaičiai ir faktai (jau nekalbant apie traktuotes, dvelkiančias propagandinėmis manipuliacijomis) nesutampa su tais, kuriuos tų pačių sovietinių struktūrų dokumentuose aptiko Lietuvos istorikai ir tyrinėtojai.

Tai galėjo nutikti dėl to, kad Rusijos atstovai lig šiol sąmoningai naudojasi dar stalininiu palikimu – oficialiai sovietmečiu deklaruotais duomenimis, kurių patikimumu suabejota po to, kai buvo išslaptinti ir paviešinti sovietinės cenzūros dokumentai, išleisti dar 1949 m.

Buvus tokius leidinius pamena ir klaipėdietis Antanas Stanevičius, praeityje dienraščio "Tarybinė Klaipėda", vėliau – "Klaipėdos" vyriausiasis redaktorius, kuris sovietmečiu cenzūros vadovėlį privalėjo mokėti mintinai ir saugoti redakcijos seife.

Jei redaktorius būtų ką nors pražiopsojęs neleistino, į spaudą nebūtų praleidęs kitas filtras – vadinamojo Glavlito cenzoriai, skaitę kiekvieną laikraščio tekstą ir vertinę kiekvieną nuotrauką.

"Turėjau seife gal tris knygas, kuriose buvo išvardyta, ko negalima spaudoje minėti. Tikrai nebuvau viso to perskaitęs, tik įdomumo dėlei pavartydavau. Kadangi mes turėjome tą "perkūnsargį", cenzorių, kuris budėdavo spaustuvėje, per daug nesigilinau į tuos draudimus. Kai laikai atšilo, man kilo mintis paimti ir tų draudimų knygas perspausdinti laikraštyje. Gerai, kad to nepadariau, nes nežinia kuo dar būtų pasibaigę. Paskui atvažiavo kurjeris, kuriam privalėjau jas atiduoti. Tai buvo 1989 m. pabaigoje", – prisiminė A. Stanevičius.

Kaip iškreipti tiesą?

Tad ką gi buvo draudžiama skelbti, prasidėjus Šaltajam karui Sovietų Sąjungoje?

Ir kaip atsirado ligi šiol Rusijoje oficialia statistika pripažįstami duomenys, kuriais labai nesunku manipuliuoti dabartiniame propagandiniame kare?

Pirmiausia buvo draudžiami visi skaičiai, liečiantys Antrąjį pasaulinį karą (sovietų pavadintą Didžiuoju tėvynės karu).

Viename išslaptintame cenzūros sąvade nuo 96 iki 113 paragrafo skelbiama, kad yra draudžiama publikuoti bet kokius duomenis, kuriuose būtų minimi konkretūs skaičiai ar procentai, kiek SSRS gyventojų buvo mobilizuota Didžiojo tėvynės karo laikotarpiu, draudžiama skelbti, kiek buvo mobilizuota moterų, kiek iš viso buvo sutelkta karinės technikos.

Draudžiama skelbti apie karo padarinius dirbančiųjų sveikatai (apie epidemijas, sumažėjusį gimstamumą, maisto racioną ir jo poveikį žmonių sveikatai, gyvenimo sąlygas).

Draudžiama skelbti konkrečius duomenis apie karo invalidus.

Draudžiama skelbti apie karinės technikos nuostolius visuose frontuose, taip pat dalinių, junginių, įskaitant ir laivyną, duomenis, taip pat vadų pavardes.

Draudžiama skelbti apie sąjungininkų, taip pat priešo nuostolius, tiek kalbant apie žmones, tiek ir apie techniką.

Draudžiama skelbti informaciją apie prieš SSRS kariavusių šalių užimtuose generaliniuose štabuose įgytus dokumentus.

Draudžiama skelbti apie į SSRS įvežamus trofėjinius žemės ūkio ir pramonės įrenginius, transporto priemones, meno kūrinius, gyvulius.

Draudžiama skelbti apie lendlizo metu iš sąjungininkų gautas karines atsargas, techniką, medicinos įrangą, vaistus strategines žaliavas, įskaitant naftos produktus.

Draudžiama skelbti apie medicinos darbuotojų ginklo naudojimą (išskyrus ginant ligonius, sužeistuosius ar savigynos atveju).

108 paragrafą verta pacituoti atskirai: "Draudžiama publikuoti duomenis apie žvalgų persirengimą (išskyrus partizanus) priešo karine uniforma."

109 paragrafas skelbia, kad paslaptis turi išlikti ir tai, kiek sovietų teritorijoje, kuri buvo okupuota vokiečių, veikė partizanų, kokie buvo jų konspiracijos, maskuotės būdai, kaip buvo įrengtos jų stovyklos.

O štai pagal 335 paragrafą draudžiama publikuoti bet kokius duomenis apie specialius perkėlimus (trėmimus – A. D.) ir bet kokius duomenis apie specialiai perkeltuosius (tremtinius – A. D.).

Remiantis 338 paragrafu, draudžiama viešinti bet kokią informaciją apie karo belaisvius, perbėgėlius, kalinius ir tremtinius, taip pat apie lagerius, kalėjimus, kolonijas ir specialias gyvenvietes bei jų dislokacijos vietas.

Pasitelkė senus ginklus

Nepaisant nurodytų draudimų, sovietmečiu kai kurie duomenys visais šiais klausimais vis dėlto buvo skelbiami.

Kadangi egzistavo konkretūs nurodymai, ko nevalia viešinti, galima manyti, kad oficialiai skelbiama Antrojo pasaulinio karo bei pokario statistika yra sovietų propagandistų sudėliota taip, kaip jiems atrodė reikalinga, ir su realybe neturėjo jokio ryšio.

Šiais duomenimis lig šiol naudojamasi RF, kai kalba pakrypsta apie Antrąjį pasaulinį karą ar pokarį, ypač sovietų okupuotose teritorijos, taip pat ir Lietuvoje.

Prieš 70 metų pateikta iškreipta sovietinė informacija šiandien Rusijoje traktuojama kaip tiesa ir ja manipuliuojama aukščiausiu lygiu šmeižiant Lietuvos Respubliką ir jos piliečius.

GALERIJA

  • Palikimas: sovietinės „statistikos“ paveldėtojai, kaltindami kitus istorijos perrašinėjimu, patys savo teiginius grindžia dar J.Stalino laikų tradicija, kai duomenys buvo koreguojami pagal griežtai nustatytas rekomendacijas iš 1949 m. cenzūros vadovėlių.
  • Misija: Klaipėdoje reziduojantis Rusijos Federacijos generalinis konsulas A.Gračiovas nesibodi skaityti paskaitų apie Lietuvoje „heroizuojamus nacių kolaborantus“.
Rašyti komentarą
Komentarai (230)

delfis-huelfis

enkavedistus šiurpino ne raudonarmiečių, bet vietinių nacikų žvėriškumas, tai kad tu čia žodelius kaitalioji, strielkas pervedinėji ir šmeižimu užsiiminėji, parodo, kas tu toks, kaip jūs buvot niekšeliai, tokie ir dabar likot padirbinėtojai, tfu ant jūsų..

delfi

Raudonarmiečių žvėriškumas šiurpino net enkavėdistus: pranešimuose – prie stalų prikalti vaikai, tėvų akivaizdoje žagintos mergaitės

Lt-Ru-Lt-Ru-...

Bevizis važiavimas - Kaliningradas ir Sankt Peterburgas..
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS