L.Prižgintienė - už džiaugsmą mokytis

Šeštadienio pokalbis apie švietimo permainas ir naujų galimybių metą

Prasidėjo brandos egzaminai, baigiasi mokslo metai. Rodos, įprasta švietimo kaita, kasmet besikartojanti.

„Tačiau naujieji mokslo metai žada permainų – švietimo įstaigos taps gražesnės, šiltesnės, nes jų atnaujinimui skirta nemažai lėšų. Mokinių laukia jų naudai patobulintas ugdymo procesas, be to, po truputį mažės vaikų skaičius klasėse. Klaipėdos gyventojų pageidavimu, padaugės lopšelinukų grupių ikimokyklinėse įstaigose“, - naujoves vardino Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė.

Kaitos metą ji dabar ypač stipriai junta. L. Prižgintienei, kurios sūnus – dvyliktokas, nesunku suvokti, ką brandos egzaminų karuselėje išgyvena abiturientai ir jų tėvai.

Paviliojo jūra

- Ponia Laima, o kur Jūs baigėte vidurinę mokyklą?

- Mano biografija nėra paprasta. Nesu klaipėdiškė, bet čia baigiau studijas ir pradėjau dirbti.

Esu gimusi Kretingoje, tačiau iki penkerių metų augau Vorkutoje, Komių autonominėje respublikoje. Nuo penkerių iki 18 gyvenau Kėdainiuose. Ten ir baigiau vidurinę mokyklą

- Vadinasi, kaip ir daugelis lietuvių šeimų, patyrėte tremtį?

- Mano tėtis buvo politinis kalinys. Jis buvo reabilituotas, tačiau kuriam laikui buvo atimta teisė grįžti į Lietuvą. Mama galėjo laisvai važinėti, todėl ji nusprendė mane pagimdyti Kretingoje, tėčio gimtinėje. O mano abi seserys – jaunesnioji ir vyresnioji – gimė Vorkutoje.

Studijoms Klaipėdą pasirinkau todėl, kad troškau kažko nauja, viliojo jūra. Svarsčiau, ką pasirinkti – istoriją ar lietuvių kalbą ir literatūrą. Pastarąsias studijas ir pasirinkau, nes režisūra buvo kaip antroji specialybė. Tuo metu tai buvo naujovė.

- Ką veikėte po studijų?

- Kadangi jau buvau ištekėjusi, galėjau likti Klaipėdoje. Gavau paskyrimą dirbti lietuvių kalbos mokytoja VIII vidurinėje - dabartinėje „Aukuro“ mokykloje.

Su trumpa pertrauka, nes gimė sūnus, joje dirbau devynerius metus. Mokytojauti tikrai patiko, nors buvo nelengva. Privalėjau pasiruošti pamokoms skirtingoms klasių grupėms – penktokams, aštuntokams, vienuoliktokams. Tai buvo gražūs metai, visada norėjau dirbti tokį darbą, bet pavargau nuo sąsiuvinių taisymo. Saviems vaikams dėmesio skirti negalėjau, nes visi vakarai ir savaitgaliai (tuomet ir šeštadieniais dirbdavome) buvo užimti sąsiuvinių taisymu.

Atgimimo metais miesto Švietimo skyriaus veikla keitėsi, buvo kviečiami nauji specialistai. Kai man pasiūlė pereiti į Švietimo skyrių dirbti inspektore, nors ir dvejodama, sutikau. Po devynerių metų darbo mokykloje norėjosi naujos patirties.

- Kada pradėjote vadovauti Švietimo skyriui?

- Šie metai jau devintieji.

Daug pažangos

- Jums dirbant Švietimo skyriuje šalies mokyklų gyvenime įvyko daug pokyčių.

- Sunku būtų juos išvardyti. Keitėsi įstaigų darbas, dokumentai, mokymo turinys - atsirado dvylika klasių, dešimtmetis mokymas...Kai pažvelgi atgal – didžiuliai pokyčiai įvyko švietimo srityje.

Anksčiau Švietimo skyriaus veikla buvo platesnė, nes jam priklausė ir sporto mokyklos, kurių nebeturime. Be to, praeitis žymi finansiškai sunkų laiką, kai miesto švietimui trūko lėšų. Nebuvo remontuojami švietimo įstaigų pastatai, balansuodavome ant ribos, ar užteks pinigų pedagogų atlyginimams išmokėti. Šiuo metu – didžiulis pakilimas, nes pinigų miesto švietimui skiriama kasmet daugiau, be to, atsirado mokinio krepšelis.

Pažangos iš tiesų daug. Kartais per kasdienes problemas nepastebime, kiek daug padaryta.

Džiaugiuosi, kad pavyko tradicijomis paversti mūsų miesto švietimo bendruomenės šventes. Tai – Rugsėjo 1-oji Lietuvininkų aikštėje, mero tradicinis geriausiųjų mokinių pagerbimas prieš Naujuosius metus, abiturientų palydos Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Visiškai kitaip pradėjome organizuoti Mokytojo dieną – atsirado Metų mokytojo nominacija. Šalyje šią tradiciją Klaipėda pradėjo viena pirmųjų.

Mokytojo diena, anksčiau panašėjusi į dalykinę konferenciją su pranešimais, tapo kitokia – su koncertu, padėkomis. Rodos, viskas gerėja, gražėja. Tačiau toks gyvenimas – vienos problemos dingsta, atsiranda kitos.

Gąsdina smurtas

- Kokios jos?

- Anksčiau buvo mažiau smurto – tėvų prieš vaikus ir tarp pačių vaikų. Agresyvėjančio elgesio dabartiniai mastai gąsdina ir verčia galvoti apie vaikų saugumą.

Kita bėda – sudėtingėja mokymasis. Atsiverti penktai ar aštuntai klasei skirtus vadovėlius ir, būdamas specialistu, iškart negali suprasti, ką ten rašo. Tai – nenormalu ir būtina keisti, nes vaikas jaučiasi negabus, praranda džiaugsmą mokytis.

- Ką reikėtų keisti mokytojų darbe?

- Juos irgi kankina dideli darbo krūviai, pervargimas. Turėtų būti ir didesni atlyginimai, nes darbas – atsakingas. Mokytojai neskuba išeiti į pensiją, nes nesuvokia, kaip reikės išgyventi už kelis šimtus.

Neramina ir tai, kad mokytojui užkrauta atsakomybė už socialinius dalykus. Žinoma, mokykla negali likti nuošalyje, jei vaikas prastai lanko pamokas. Tačiau pažangiajame pasaulyje yra atskirti du dalykai – šeimos atsakomybė ir mokykla, kurioje mokoma. Mokykla negali atlikti šeimos funkcijų.

- Ar tas sparnuotas posakis, kad mokykla – antrieji namai, – nebegalioja?

- Galioja, nes vaikas mokykloje praleidžia daug laiko, todėl ji turi būti saugi ir jauki. Bet žmonės dažnai užmiršta, kad pagrindinė mokytojų funkcija – mokyti.

Skaudina kaltinimai

- Kitąmet minėsime Švietimo reformos Lietuvoje 20-metį. Ne vienas, išsiilgęs stabilumo, piktinasi: kada gi baigsis ta reforma?

- Jos didieji darbai jau baigti, vyksta tobulinimas. Švietimo kaita niekada nesibaigs – kaip nesibaigia pati pažanga. Visada bus aiškinamasi, kaip ir ką vaikus mokyti. Pavyzdžiui, būtų juokinga dabar, moderniųjų technologijų amžiuje, vaikus kaip anksčiau mokyti skaičiuoti pagaliukais.

- Švietimo kaita susijusi ir su mokyklų tinklo pertvarka, kai vidurinės mokyklos tampa pagrindinėmis. Iki šiol kai kurie klaipėdiečiai dėl to jaučia nuoskaudą ir kaltina Jus.

- Suvokiu, kad žmonės yra skirtingi, tad įvairios nuomonės yra neišvengiamos. Tačiau žeidžia melas, šmeižtas, neteisingi kaltinimai. Gyvenimas eina į priekį, ir, mano įsitikinimu, pradinės, pagrindinės ir baigiamosios grandžių atskyrimas yra geras dalykas. Žinoma, graži tradicija, kai pirmoką į šventę atveda abiturientas. Tačiau vietoje ankstesnių tradicijų bus sukurtos naujos.

- Klaipėdos švietimo bendruomenė yra didelė. Ar giliai imate į širdį, kai įvyksta negerų dalykų, pavyzdžiui, išaiškinama vaikų maisto vagystė?

- Anksčiau jausdavau ypatingą kaltę už visus. Dabar bandau save įtikinti, kad negaliu būti atsakinga už viską, nes atsakomybė yra deleguota visiems dirbantiems švietimo įstaigose.

Ragina nenusivilti

- Kaip atsigaunate nuo darbo įtampos?

- Gyvename dėkingame mieste, nes turime jūrą. Gal ji lėmė ypatingą klaipėdiečių būdą – jie yra laisvi, geranoriški.

Laisvalaikio neturiu per daug, tad jį paskirstau jūrai ir bendravimui su draugais. Ir, žinoma, kelionėms, skaitymui. Pamenu, sunku būdavo atsakyti mokiniams į klausimą „O ką Jūs, mokytoja, mėgstate skaityti?“. Aš renkuosi knygą pagal nuotaiką. Mokslinę, filosofinę ar dalykinę literatūrą gali pakeisti lengvas ir moteriškas leidinys.

- Ar Jūsų vaikai nesiruošia sekti mamos – humanitarės ir vadovės – pėdomis?

- 25 metų duktė Indrė, baigusi teisės studijas, dirba Didžiojoje Britanijoje, tačiau žada grįžti į Lietuvą. Sūnus Audrius – tikrai ne „tiksliukas“. Jam patinka istorija, politikos mokslai. Ką studijuos, dar nėra galutinai apsisprendęs.

Aš dažnai pagalvoju, kad šių laikų abiturientai turi tokių galimybių, kokių mes neturėjome. Anksčiau galėjai pretenduoti į vieną specialybę vieninteliame universitete. Dabar dvyliktokas gali bandyti laimę visuose universitetuose iki 20 studijų programų.

Nors sėkmės galimybės – didelės, vis tiek sūnus, kaip ir visi abiturientai, jaudinasi.

- Ko palinkėtumėte jam ir kitiems dvyliktokams, šiuo metu laikantiems brandos egzaminus?

- Jei nepasiseks koks egzaminas, raginu nenusiminti. Tai – tik maža dalis gyvenimo, kurio vertė nuo vieno abitūros egzamino nepriklauso. Gyvenimo laimę lemia ne kur žmogus įstojo ir ką baigė, bet žmogiškosios vertybės.