Kadaise Milijono Dramblių šalimi vadintas Laosas dabar tuo pasigirti negali. Tačiau ši Pietryčių Azijos valstybė žavi gausybe senų šventyklų, draugiškais, besišypsančiais žmonėmis.

"Budų kalnas"

Laoso sostinėje Vientiane – labai daug gražių, spindinčių šventyklų, nors jų vienuoliai gyvena netoli itin kukliose lūšnose.

Į akis krenta tai, kad beveik nėra aukštų pastatų, – dauguma dviejų trijų aukštų. Gatvėse labai mažai automobilių, šiek tiek triračių, kuriais ne tik važinėja keleiviai, bet ir vežami kroviniai, o didžioji dalis transporto – motoroleriai.

"Yra keli šviesoforai, tačiau geriausia gatve eiti taip – nebūtina laukti žalios šviesos", – šyptelėjo neseniai Laose apsilankęs lietuvis keliautojas Juozas Pėkis.

Išskirtinai atrodo ir Laoso autobusai: daugumos jų salonai labai tvarkingi, su daug detalių, užuolaidų, išgražinti ryškių spalvų ornamentais, o prie vairuotojų kabo įvairiausi talismanai, Budos paveikslėliai ar statulėlės.

Tiesa, Laose, kur apie 70 proc. gyventojų – budistai, yra nemažai vis dar tikinčių senuosius kultus, gamtos jėgas.

Netoli sostinės įdomus traukos objektas – Budų ir induistinių dievų parkas prie Mekongo upės. Tai įspūdingas urvas, kuriame – šimtai chaotiškai it Lietuvos Kryžių kalne pastatytų Budos statulų.

Sava Triumfo arka

"Labai daug gražių šventyklų, senųjų prancūzų kolonijinių pastatų, siauros gatvelės, dėl drėgno klimato – daug žalumos, – bene įspūdingiausią Laoso miestą Luangprabangą gyrė J.Pėkis ir pajuokavo, – prabangos, tiesa, ten nėra. Nors prancūzai, kurie buvo kolonizavę Laosą, ten mėgdavo ilsėtis."

1975 m. nepriklausomybę atgavusi ir ilgai komunistinio "Pathet Lao" judėjimo valdoma šalis buvo užsidariusi nuo turistų, todėl dabar šiems yra neatrasta egzotika.

"Gyventojai – labai draugiški, besišypsantys ir nejaučiantys neapykantos baltiesiems. Tiesa, dauguma jų nekalba užsienio kalbomis. Prancūziškai mokėję dauguma gyventojų jau mirę ir tik nedaugelis, dažniausia jaunimas, kalba angliškai", – pasakojo J.Pėkis.

Daugiausia turistų į Laosą atvyksta iš aplinkinių šalių, ypač Tailando, Malaizijos, taip pat Korėjos, Japonijos, Prancūzijos, Australijos.

Laoso kovą dėl nepriklausomybės primena ir į garsiąją Paryžiaus Triumfo arką panašus statinys. Neatsitiktinai originalą Prancūzijoje jis pranoksta maždaug trimis metrais.

Nuostabūs saulėlydžiai

Luangprabangas įsikūręs nuostabioje vietoje prie dviejų upių, apgaubtas kalnų. O nuo jų atsiveria fantastiški vaizdai.

Į vieną kalną, kur pastatyta nedidelė šventykla, vakarais kopia minios turistų. "Kopęs 20 minučių viršuje jautiesi tarsi perpildytame autobuse, nes visi laukia nuostabaus saulėlydžio, kur matyti upė, kalvos, miesto panorama", – įspūdžius pasakojo J.Pėkis.

Vėliau kalno papėdėje prasideda naktinis turgus, klesti prekyba, atgyja lauko kavinukės, žmonės šoka net aerobikos šokius, linksminasi.

"Laosiečiai juokauja, kad jie turi nuostabius saulėlydžius, kurių niekas neatims", – šyptelėjo J.Pėkis.

Liko 1800 dramblių

Deja, Milijono Dramblių šalimi (taip buvo verčiamas istorinės laosiečių etninės grupės Lansango karalystės vardas) vadinamas Laosas dabar šių gyvūnų skaičiumi pasigirti negali.

"Nemačiau nė vieno dramblio, – prisipažino J.Pėkis, kuriam gidas paaiškino, kad dabar šalyje liko tik apie 1800 dramblių, iš kurių pusė laukiniai. – Per karus jie buvo pagrindinė transporto priemonė džiunglėse, todėl prancūzai dramblius bombarduodavo manydami, kad kur nors greta slepiasi ir sukilėliai. Daug dramblių žuvo užlipę ant minų."

Dalijo maistą vienuoliams

Dauguma vietos gidų – buvę vienuoliai, nes vienuolynuose galima gauti išsilavinimą, išmokti kalbų. Beje, budistų vienuoliai turistams labai įdomūs, ypač didelį susidomėjimą kelia, kai anksti ryte su metaliniais indais šimtai vienuolių eina gatvėmis ir renka aukojamą maistą.

"Beje, moterys vienuoliams turi teisę maistą įteikti tik klūpėdamos, – pasakojo J.Pėkis. – Nebuvome patyrę, todėl maistą atidavėme labai greitai, o grupė korėjiečių dalijo po labai mažai, nes vienuolių vilkstinei, atrodė, nebus pabaigos. Jie gaudavo ne tik ryžių, bet ir šokoladukų, pieštukų."

Gatvės kavinėse – pigu

Skurdžioje šalyje išsiskiria ir šiuolaikinė vokiečių statyta alaus darykla. Alų "Lao", kurio butelis kainuoja apie pusantro lito, giria dauguma turistų, o jis eksportuojamas ne tik į aplinkines šalis, bet ir į Japoniją, JAV.

"Turguje matėme ne tik įvairiausių augalų, vaisių, bet ir masiškai parduodamų keisčiausių grybų, – nei su baravykais, nei voveraitėmis ar kitais matytais grybais palyginimų nerado Lietuvoje mėgstantis grybauti J.Pėkis. – Turguje galima nusipirkti pavalgyti degtukų dėžutės dydžio tarakonų, kurie gyvi laipioja po puodą."

Maistas Laoso gatvėse – labai skanus, natūralus, primenantis ne kinų, bet tajų virtuvę. Čia pat galima pasimėgauti ir natūraliomis įvairiausių vaisių sultimis. Gatvės kavinėse – dvigubai pigiau nei Lietuvoje, o prabangių viešbučių restoranuose, kur lankosi ir turtingi laosiečiai, kainos – kaip Europoje.

"Laose, kad ir kaip būtų keista, yra ir daug gerų viešbučių, o internetas papildomai neapmokestinamas, ko Europoje jau beveik nėra", – gyrė laosiečius lietuvis keliautojas.

Saugumo agentų nematė

Didelė egzotika turistams ir tai, kad iki lėktuvų oro uoste reikia eiti pėsčiomis.

Paklaustas apie narkotikais garsėjantį Auksinį trikampį, kuriam su Tailandu ir Mianmaru priklauso Laosas, J.Pėkis sakė, kad, jo manymu, narkotikais Laose nė nekvepia.

"Tuo garsesnis Tailandas", – sakė lietuvis keliautojas. Jo žiniomis, Laosas visada buvo tik narkotikų tranzito šalis.

O saugumo agentai, kurie dar neseniai, kaip pasakodavo turistai, sekdavo kiekvieną europiečių žingsnį?

"Ne, nematėme ir nejutome, – nusijuokė J.Pėkis. – Bet gal jie gerai slapstėsi?"