MOKSLO ŽMONĖS NESUTINKA BŪTI KVAILINAMI

Valdžios žadamo atlyginimų kėlimo ir aukštojo mokslo finansavimo augimo nesulaukę dėstytojai ir mokslininkai ruošiasi streikui, svarsto įvairias kitas galimas protesto formas.

"Jei situacija nesikeis, ilgalaikėje perspektyvoje studentai nukentės nuo to, kad dėstytojai pervargę ir negauna adekvačių atlyginimų už savo darbą", – "Vilniaus dienai" sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, dr. Mažvydas Jastramskis.

Ruošiasi protestams

Vilniaus universiteto (VU) rektorius Artūras Žukauskas pasidalijo apklausos rezultatais, rodančiais, kad 96 proc. apklausoje dalyvavusių universiteto bendruomenės narių pritaria protestui.

"Tarpiniai VU darbuotojų profsąjungų inicijuotos apklausos rezultatai dėl paramos masiniam protestui, kad šių metų LR valstybės biudžete būtų numatytos lėšos mokslininkų, dėstytojų ir neakademinio personalo atlyginimų didinimui: 96 proc. respondentų pritaria protestui, 76,5 proc. jame dalyvautų. Jau virš 360 pasiūlymų protesto formoms", – socialiniame tinkle paskelbė VU rektorius A.Žukauskas.

Surengta buvo ir VU besimokančių studentų apklausa. Anot rektoriaus, šioje apklausoje skaičiai panašūs.

A.Žukauskas pakvietė ir Lietuvos universitetų rektorių konferenciją atlikti panašias apklausas.

"Daug neprašome. Tik pildyti savo įsipareigojimus, pažadus ir vadovautis sveika logika – investuoti į mokslą, kuris generuotų didesnę grąžą valstybei ateityje ir didintų tą mažą BVP pyragą, dėl kurio čia visi plėšosi. Nors protingą visuomenę turėti gal ir nepatogu", – teigė didžiausio šalies universiteto vadovas.

Universiteto išplatintoje apklausoje nurodoma, jog kitų metų valstybės biudžete nenumatyta lėšų dėstytojų ir mokslininkų bei neakademinių darbuotojų atlyginimams didinti. Teigiama, kad neketinama didinti ir BVP dalies, skirtos mokslo tyrimų ir eksperimentinei plėtrai, nesiūloma peržiūrėti skatinamųjų stipendijų dydžio studentams.

"Dėstė" telefonas

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, dr. M.Jastramskis prieš kelias savaites dėl valdžios sulaužyto pažado akademinei bendruomenei paskelbė simbolinę protesto akciją "Dėstytoją pakeis mobilusis telefonas".

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

"Pavasarį vyriausybės atstovai žadėjo, kad bus rasta lėšų tam, jog galima būtų padidinti universitetų darbuotojų atlyginimus bent 10 proc. Bet dabar paaiškėjo: biudžete tai nenumatyta. BVP dalis, kurią sudaro išlaidos švietimui, vis mažėja. Panašu, kad šioje šalyje apskritai mažėja vietos mokslui ir aukštajam išsilavinimui. Vyriausybei tikriausiai atrodo, kad dėstytojus pakeis mobilieji telefonai. Išsilavinimas suprantamas kaip prekė, naujausias modelis, kurį graibstys parduotuvėse. Lengva mus ignoruoti šalyje, kurioje švietimą problema laiko vos keli procentai žmonių. Akademinė bendruomenė svarsto, ką daryti, kaip atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį. Asmeniškai nemanau, kad visuotinis streikas būtų geras pasirinkimas – studentai neturi nukentėti. Bet kažką daryti reikia. Todėl skelbiu kol kas vieno žmogaus simbolinę protesto akciją "Dėstytoją pakeis mobilusis telefonas". Kitą savaitę mano paskaitose ir seminaruose pirmas 4,5 minutės "dėstys" mobilusis telefonas. Keturios su puse minutės yra 10 procentų akademinės valandos. Dešimt pažadėtų ir neištesėtų", – apie savo akciją pranešė M.Jastramskis.

Panašu, kad šioje šalyje apskritai mažėja vietos mokslui ir aukštajam išsilavinimui.

Jis kvietė visus dėstytojus, mokslininkus, universitetų darbuotojus, jų profesines sąjungas prisidėti prie akcijos, ir tokių atsirado nemažai.

Negalima streikuoti be galo

– Praėjusią savaitę akciją "Dėstytoją pakeis mobilusis telefonas" baigėte. O kas toliau? – "Vilniaus diena" teiravosi dr. M.Jastramskio.

– Visų pirma simbolinės akcijos ir kitų veiksmų ėmiausi tam, kad problema būtų, liktų, ryškėtų viešojoje erdvėje. Kad darbotvarkė jos neišmestų, kaip įvyksta su dažna aktualija.

Simbolinę akciją simboliškai įvykdžiau ir baigiau. Dabar jau, manau, pakanka simbolinių akcijų – reikia platesnių veiksmų, ir labai tikiuosi, kad jie bus. Vilniaus universitetas imasi iniciatyvos, jau svarsto apie visuotinę protesto akciją, yra kitų iniciatyvų. Tikiuosi, kad jos bus ir kad reikalas nebus paleistas. Jeigu studentai, profesinės sąjungos, universitetai susitars – streikuosime.

– Tačiau pradėjęs simbolinę akciją į visuotinio streiko idėją žiūrėjote šiek tiek skeptiškai?

– Ne. Skeptiškai aš žiūriu į tokio visuotinio streiko idėją, kuris neturėtų galutinės datos. Pavyzdžiui, mėnesį nedirbti – tai geras ketvirtadalis semestro. Tai gali pakenkti pačiam tikslui, kurio siekiama, – aukštajam mokslui, jo prestižui ir kokybei. Bet niekada nesakiau, kad esu prieš streiką ar protestus. Priešingai, manau, kad jų reikia ir, pavyzdžiui, toks dalinis streikas, kur kokią savaitę dalis paskaitų vyktų, dalis – ne, manau, kaip tik būtų pageidautinas siekiant atkreipti valdžios dėmesį.

– Vis dėlto studentai, jūsų manymu, nukentėti neturi?

– Jei situacija nesikeis, ilgalaikėje perspektyvoje studentai nukentės nuo to, kad dėstytojai pervargę ir negauna adekvačių atlyginimų už savo darbą. Kita vertus, nenorėčiau tokios situacijos, kad universitete mėnesį nevyktų paskaitos. Streikas yra toks dalykas – jis vyksta, jei reikalavimai nėra patenkinami, gali užsitęsti. Studentai neturi nukentėti, bet valdžios dėmesį kažkaip atkreipti reikia.

Tai nereiškia, kad streiko negali būti. Formų gali būti įvairiausių. Tai nereiškia, kad negali būti masinių protestų. Jų kaip tik reikia. Mobilusis telefonas buvo tik viena simbolinė priemonė.

Faktas, kad, vyriausybei toliau sėkmingai ignoruojant dėstytojų balsus, vis daugiau jų gali pradėti galvoti, kad gal ir visuotinis streikas neišvengiamas.

Todėl, apskritai paėmus, palaikau visas taikias iniciatyvas, kurios prisidės prie spaudimo vyriausybei.

– Prie jūsų simbolinės 4,5 minutės akcijos prisijungė ir kolegos?

– Taip, ne vienas prisijungė, aš dėkingas jiems. Manau, kad tai, ko siekiau, pavyko – mes apie tai vis dar kalbame, ši problema nedingsta iš viešosios erdvės, diskutuojama toliau, kaip kas reaguoja į tą akciją, atsiranda siūlančių ir kitokias protesto formas. Tad, manau, mano akcija pavyko.

– Teko girdėti, kad kai kurie dėstytojai po paskaitų dar dirba, pavyzdžiui, pavežėjais ir taip mėgina užsidirbti pragyvenimui. Ar tikrai situacija tokia prasta?

– Nesu ekspertas, kad galėčiau pakomentuoti individualius atvejus. Tačiau tikriausiai taip gali būti, ypač jeigu kalbame apie jaunesnius dėstytojus ar tuos, kurie ką tik po disertacijos gynimo, kai nebėra stipendijos, o tas jauno dėstytojo atlyginimas – mažesnis už šalies atlyginimo vidurkį. Jiems galbūt tenka griebtis ir tokių priemonių, kad pragyventų.

Aš manau, kad pagrindinė problema – valstybės požiūris į aukštąjį mokslą. Žmonėms, kurie dėsto, kurie dirba su studentais, kurie turi atlikti mokslinius tyrimus, ypač jauniesiems mokslininkams, finansavimas tikrai yra nepakankamas. Situacija tikrai nėra gera.

Politikai veidmainiauja

– Ar atlyginimo dėstytojams padidinimas išspręs problemą šalyje, kurioje, kaip pats teigėte, "švietimą problema laiko vos keli procentai žmonių"?

– Pritariu – visų problemų neišspręs. Tačiau atlyginimai – viena iš esminių problemų. Priminsiu labai banalų dalyką – švietimo sistemoje dirba žmonės, ir jų darbas yra konkretus kontaktinis darbas su studentais, jeigu kalbame apie paskaitas. Ir mokslinius tyrimus taip pat atlieka žmonės. Pagal A.Maslow piramidę, žmogaus elgsena susijusi su poreikių, kuriuos žmogus siekia patenkinti, suvokimu. Tad žmogus, kuris turi galvoti apie išgyvenimą, kokių nors labai kokybiškų dalykų nesukurs.

Kuo visuomenėje daugiau žmonių, įgijusių kokybišką aukštąjį išsilavinimą, tuo geriau suvokiamos švietimo problemos. Nereikia tikėtis iš visuomenės, kurioje švietimui nėra skiriamas reikiamas dėmesys, kad ji supras, kam reikalingas tas kokybiškas švietimas.

– Dėstote Politinės elgsenos ir institucijų tyrimų katedroje. Kaip, būdamas šios srities specialistas, vertinate tokią Vyriausybės "politinę elgseną" pažadėti ir netesėti?

– Terminas "politinė elgsena" labiau taikytinas visuomenei. Šiuo atveju kalbame apie valdžios institucijų veiksmus viešosios politikos srityje. Derybose su interesų grupėmis, šiuo atveju – universitetų atstovais, buvo pažadėta ir vėliau tas pažadas buvo sulaužytas. Iš vienos pusės, čia matome gana neatsakingą valstybės lėšų planavimą, labai konkrečių pažadų netesėjimą, iš kitos pusės – nepagarbą interesų grupėms, su kuriomis vyko derybos. Vyriausybe, kuri leidžia sau taip elgtis, yra sunku pasitikėti.

Galbūt politikams atrodo, kad galima ignoruoti tokią nedidelę visuomenės grupę kaip dėstytojai – mūsų tikrai nėra daug, palyginus su kitais viešojo sektoriaus darbuotojais. Tačiau toks Vyriausybės elgesys siunčia labai didelę žinią – ja pasitikėti yra sudėtinga. Manau, politikams reikėtų pasvarstyti – jeigu jie galvoja, kad gali nekreipti dėmesio į dėstytojus, ar jie nepasiunčia žinios, kad apskritai yra nepatikimi. Juk jei negalima pasitikėti mažuose dalykuose, tai juo labiau abejotina, ar galima pasitikėti dideliuose.