Vartotojų teisės

Negrąžino pinigų už prastus batelius

Skaitytoja Laima R. parduotuvėje “Dolita” už 229,90 Lt nusipirko juodos spalvos batelius avėti kasdien. Tačiau netrukus pastebėjo, kad nuo plastmasinio pakulnio trinasi dažai. Vėliau Laima R. parduotuvėje įregistravo pareiškimą, kuriame prašė grąžinti pinigus už blogos kokybės prekę. “Parduotuvė suteikia 2 mėnesių garantiją, todėl tikėjausi, kad man arba grąžins pinigus, arba pakeis prekę. Tačiau pinigus grąžinti atsisakė, teigdami, kad pakulnį galima nudažyti juodais dažais”, - skundėsi skaitytoja.

Negalėjo padėti

Laima R. kreipėsi į Valstybinė ne maisto produktų inspekcijos Klaipėdos skyrių, buvusią kokybės inspekciją, skųsdamasi, kad jai pardavė blogos kokybės prekę. “Jeigu dažai greitai nusitrina, vadinasi, nudažyta nekokybiškai. Kitų batelių dažai nenusitrina per keletą metų. Tačiau inspekcijoje man atsisakė padėti, sakydami, kad reikia atsargiau vaikščioti. Tai ką gina inspekcija, jeigu ne vartotoją?” – klausė Laima R.

Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Klaipėdos skyriaus vadovė Raimonda Bučinskienė redakcijai sakė prisimenanti šį įvykį, tačiau padėti Laimai R. negali. “Taisyklės teigia, kad jeigu prekė atitinka savo funkcinę paskirtį, ją galima vartoti, ji pripažįstama tinkama”, - pastebėjo R.Bučinskienė. Ji negalėjo pasakyti, ar bateliai nudažyti kokybiškai, jeigu dažai nusitrina avint. Juodi pakulnio dažai nusitrynė, apnuogindami šviesią plastmasę.

Pasiūlė perdažyti

Pasak parduotuvės “Dolita” vedėjos Giedrės Kaminskienės, šiuo atveju reikia kalbėti ne apie broką, bet apie avėjimo rezultatą. “Avalynė pagaminta taip, kad dažomi plastmasiniai pakulniai. Jeigu būtų avima kitaip, nevairuojama mašina, dažai nenusitrintų. Pasiūlėme pirkėjai pakulnį uždažyti mūsų sąskaita, galioja ir siūlymas pakeisti batelius – šito mes neatsisakome”, - teigė G.Kaminskienė. Į klausimą, kodėl puikiai avima kita avalynė, G.Kaminskienė neatsakė.

Netobuli įstatymai

Laima R. teigė, kad Didžiojoje Britanijoje be jokių kalbų jai pakeitė palaidinę, kai dėvint pradėjo keistis spalvos. Todėl skaitytoja daro išvadą, kad britų įstatymai labiau gina vartotojų teises. Iš tiesų Britanijos vartotojai turi galimybę skųstis iškart keliais lygiais – Karalystės prekybos asociacijose, Didžiosios Britanijos vartotojų asociacijoje, nacionalinėje vartotojų reikalų taryboje. Vartotojai gali pateikti skundą prekybos standartų inspektoriui, municipaliniam tarnautojui, atsakingam už kokybės kontrolę. Pagaliau gali pasiskųsti laikraščių redakcijoms, pranešti draugams. Mažmeninės prekybos komerciniai koncernai negali sau leisti antireklamos, todėl pakeičia blogos kokybės prekę.

Lietuvos įstatymai, reglamentuojantys pardavėjo ir pirkėjo santykius, labiausiai akcentuoja produkto saugumą, o ne jo kokybę. Tai ir yra svarbiausias skirtumas. Iš maistą tikrinančių inspektorių teko girdėti, kad vartotojas pats turi stebėti produkto kokybę, orientuodamasis pagal prekės kainą – girdi, ir pirma, ir antra, ir trečia rūšys tinkamos vartoti, svarbiausia, kad pirkėjas produktu neapsinuodytų. Įvairios vartotojų teisių gynimo asociacijos, Lietuvoje įsteigtos ES lėšomis, šiuo metu taip pat nedaro įtakos produktų kokybei. Britanijos vartotojų teisių gynimo asociacija ne kartą pakeitė įstatymus, reglamentuojančius prekybą. Pas mus atsisakė pakeisti lovą aukštaūgiui pirkėjui, kai jis įrodinėjo, kad jo šeimoje visi aukšti ir netelpa lovoje. Kas pas mus apgins vartotoją? O gal reikia įsteigti dar porą kontroliuojančių organizacijų?