Į Lietuvą grįžto trys sklandytuvų pilotai sugebėję iš Vilniaus nuskristi iki pat Atlanto vandenyno Portugalijoje, praneša LNK.

„Reikėjo strateguoti skrydį, kaip šachmatų partiją. Tai didžiulis iššūkis, nes orai ne tai, kad nelepino, bet kažkas tiesiog lyg sėdi ir sako ne ne ne“, – kalbėjo sklandytojas Sakalas Uždavinys.

„Tai buvo tiek lietūs, tiek debesys, buvo giedros dienos, ir turėdavome aklai spėlioti, kur yra termikai“, – prisiminė sklandytojas Ignas Bitinaitis.

Termiku sklandytojai vadina šiltą oro masę, kuri ir padeda sklandytuvui sėkmingai sklęsti oru. Ypatingai, pasak pilotų, buvo sunku nuskristi nuo Vilniaus iki Alpių.

„Formavosi labai daug kliūčių ir jos ateidavo iš įvairių krypčių, ten lietus nulyja, žemė šlapia, nėra skrydžiui reikalingo šilto oro, skrendame toliau, žiūrime dar viena audra, dar viena, dar viena“, – pasakojo I. Bitinaitis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Idėja šiam skrydžiui kilo užsinorėjus perkristi didžiąją dalį Europos ir pasiekti Atlanto vandenyną.

Šie metai – Dariaus ir Girėno skrydžio metinės, nuo tragiškai pasibaigusio skrydžio jau praėjo 90 metų.

Skrydis nebuvo idealus. Vyrai planavo skristi dešimt dienų, tačiau užtruko ilgiau.

„Mums gavosi trylika dienų, dvylika skrydžio dienų, vieną ilsėjomės, buvo toks prastas oras Vokietijoje, nebuvo visiškai sąlygų“, – pasakojo skrydžio iniciatorius Algirdas Šimoliūnas.

Vis dėlto, realaus pavojaus pilotams net ir per audras nebuvo iškilę.

„Pavojus susijęs su patirtimi, jei žinai, kaip skristi ir prastu oru, tai nebus pavojinga, bet šiaip buvo saugu, tik labai sudėtinga ir sunku“, – teigė I. Bitinaitis.

Tačiau finišą Portugalijoje pasiekė ne visi. S.Uždaviniui skrydis baigėsi Alpėse.

„Kai mes skridome per Alpes, pakliuvau į slėnį ir negalėjau paimti aukščio, kad perlipti kalnus, valandą, pusantros tryniausi bandydamas rasti galimybę, kaip apeiti“, – sakė S. Uždavinys.

Tokių skrydžių nei Lietuvoje, nei Europoje niekas nedaro, kad skristi iš taško į tašką...

Pilotas suprato, kad reikia leistis mažame nepažįstamame aerodrome.

„Kadangi yra nepažįstamos vietovės, nutūpiau ne visiškai taip, kaip tikėjausi, buvo pažeista ir važiuoklė ir nedidelė nugaros traumą gavau“, – prisiminė jis.

Kiti du pilotai skrydį tęsė ir baigė jį sėkmingai.

„Tokių skrydžių nei Lietuvoje, nei Europoje niekas nedaro, kad skristi iš taško į tašką... Nes visi skraido trikampiu ar ratu“, – aiškino A. Šimoliūnas.

Nuskristą atstumą vyrai vadina neoficialiu rekordu, nes būtent išsirinkus tikslą, tiek niekas nėra nuskridęs. Mintyse ir nauji iššūkiai.

„Kad perskisti Ameriką iš rytinės į vakarinę pakrantę, panašus atstumas, tik labai skirtinga šalis, kita įstatyminė bazė, reikia pasidomėti, bet įmanomas ir toks skrydis“, – teigė A. Šimoliūnas.

Tačiau patiko sklandyti ir Europos kalnuose, į kuriuos sklandytojai tikina tikrai sugrįšiantys.