Daugelis lietuvių nebežino, kur kreiptis ir pranešti apie korupcijos atvejus. Be to, piliečių, informuojančių apie korupciją, šalyje mažėja. Apie tai – Sergejus Muravjovas, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas.

– Skelbiate, kad žmonių, pranešančių apie korupciją, sumažėjo perpus. Kodėl taip atsitiko?

– Iš tiesų, žiūrint į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ataskaitą, matome, kad 2011 m. jiems apie galimus korupcijos atvejus pranešė 898 žmonės. Palyginti su 2010 m. skaičiais, tąsyk apie galimą korupciją pranešė 973 asmenys. Taigi pranešančiųjų skaičius iš tiesų sumažėjo. Be to, 2011 m. sudarytame korupcijos žemėlapyje – dar vienas labai daug nerimo keliantis skaičius: perpus sumažėjo žmonių, kurie žino, kur reikia kreiptis ir pranešti apie korupcijos atvejus. 2008 m. žinančiųjų buvo 48 proc. O štai 2011 m. – jau tik 24 proc.

– Kokios galėtų būti to priežastys?

– Viena iš priežasčių yra ta, kad valstybė per mažai dėmesio skiria antikorupcijos prevencijai. Tiesiog nepakankamai informuojame žmones apie tai, ką jie gali daryti ir kur jie gali kreiptis. O svarbiausia – neskiriame tinkamo dėmesio pranešėjų apie korupciją atžvilgiu. Kita priežastis: žmonėms – tai rodo daugelis tyrimų – atrodo, kad pranešti apie korupciją yra pavojinga. Esą gali būti taip, kad žmogus sulauks neigiamų padarinių iš to žmogaus, apie kurį pranešė. Dar viena priežastis – ekonomikos nuosmukis. Žmonės tiesiog tapo atsargesni. Bent taip kalba atsakingų institucijų pareigūnai, su kuriais man tenka susidurti.

Situacija Lietuvoje tokia, kad daug kalbame ir daug dėmesio skiriame teisėsaugai, suprantame, kad tai svarbi priemonė kovojant su korupcija, bet nepelnytai pamirštame pačius žmones. Juk būtent jie gali labai dažnai pranešti apie galimus piktnaudžiavimus ir susiduria su jais dažniau nei tie patys teisėsaugos pareigūnai. Matome iš tyrimų ir apklausų, kad smulkioji korupcija yra labai paplitusi. Juk nepotizmas – giminių ir bičiulių protegavimas – yra viena labiausiai paplitusių korupcijos formų Lietuvoje. Tad neišnaudojame pačių piliečių antikorupcinio potencialo. O tai – netoliaregiška politika.

– „Požiūris į korupciją keičiasi ir kova tampa rezultatyvi“, – taip Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė šią vasarą. Ar yra pagrindo tokiam teiginiui?

– Labai gerai, kad Prezidentė skiria tiek dėmesio korupcijai ir kelia šį klausimą į viešumą. Politikai turi rodyti pavyzdį. Džiugu matyti, kad mes Lietuvoje atvirai kalbame apie savo problemas ir nevengiame pokalbių apie korupciją. Vienas iš didžiausių iššūkių yra tai, kad kovą su korupcija labai dažnai suvokiame vien per baudžiamąsias priemones.

Akivaizdu, kad baudžiamųjų priemonių nori ir gyventojai, ir verslininkai, ir valstybės tarnautojai, bet pamirštame, kad kova su korupcija yra ir viešojo sektoriaus užduotis. Nerealu pažaboti smulkiąją korupciją vien padedant STT. Tai pripažįsta ir teisėsaugos atstovai. Argi įmanoma išspręsti kyšininkavimo sveikatos apsaugos sistemoje problemą vien pasodinus daug žmonių į kalėjimą? Tai visų pirma problema sveikatos priežiūros atstovų, kaip pakeisti tą sektorių, kad jis pradėtų dirbti efektyviau.

– Šią savaitę paskelbta, kad dėl neteisėto praturtėjimo Lietuvoje per pusantrų metų pradėti 106 ikitesiminiai tyrimai ir tik 11 bylų perduota teismui. Išnagrinėtos dar nėra nė vienos. Kaip įtariama, neteisėtai įgyto turto vertė – 150 mln. litų. Tai, jūsų nuomone, dideli ar maži skaičiai Lietuvos mastu?

– Labai lengva pradėti kalbėti vien skaičiais. Šioje vietoje būtų neteisinga vertinti kovos su korupcija arba kovos su neteisėtu praturtėjimu efektyvumo vien pagal pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičių. Žinome, kad pernai STT pradėjo 81 ikiteisminį tyrimą, bet tai dar nieko nesako. Tik 11 bylų atsidūrė teisme. Už neteisėtą praturtėjimą pagal Baudžiamąjį kodeksą, mano žiniomis, yra nuteistas tik vienas žmogus. Tai įvyko prieš pusantrų metų. Valstybė atgavo 31 tūkst. dolerių ir dar 13 tūkst. litų sumokėtos baudos. Visuomenė turi suprasti, kad tokie procesai užtrunka.

– Neseniai teisėsaugos atstovai užuominomis prakalbo ir apie galimą neteisėtą neva kelių Seimo narių praturtėjimą, tačiau jų pavardžių neskelbia. Kas tai – propagandiniai pareiškimai?

– Vargu ar Mokesčių inspekcija gali paviešinti tokią informaciją. Be abejo, ji gali sukelti daug spekuliacijų. Žmonės, tiesiog nežinodami, ką iš tiesų tai reiškia, gali imti pagrįstai galvoti, kad Lietuvoje viskas yra labai blogai. Tad tokius pareiškimus apie galimą neteisėtą praturtėjimą reikia daryti labai atsakingai. Tikiu, kad šiuo atveju taip ir buvo pasielgta.

Nepamirškime, kad kalbant apie politinę korupciją bet kokios bylos, bet kokie tyrimai, kuriose figūruoja stambūs politiniai veikėjai, gali užtrukti labai ilgai, visuomenė tam turi būti pasiruošusi. Rezultatų gali tekti laukti ilgą laiką.

Ir dėti visas viltis į tai, kad dėl kelių bylų pasikeis visa situacija Lietuvoje, naivu.

Kita vertus, man regis, kad nieko naujo tokia informacija Lietuvos gyventojams nepasakė. Viskas prasideda nuo to, kad žmonės mano, jog Seimas – viena korumpuočiausių institucijų Lietuvoje; taip pat, kad dėl korupcijos šalyje kalčiausi politikai. Deja, visoje Europoje žmonės mano, kad politinė korupcija yra labiausiai paplitusi korupcijos firma.

Visa ši istorija galėtų būti puiki pradžia Seimo nariams teikti dar daugiau informacijos apie save. Viešinti savo pajamas vienoje susistemintoje vietoje, visiems prieinamoje, kad galėtume matyti aiškias tendencijas, kaip politikų turtai keitėsi bėgant metams.

Kodėl valstybė negalėtų imtis tokios iniciatyvos. Paskelbti „Valstybės žiniose“ deklaracijas – neužtenka. Pavyzdžiui, tokiose valstybėse kaip Suomija ar Švedija tokia informacija visuomenei yra prieinama vos ne apie visus šalies gyventojus. Ten skaidrumo standartas – labai aiškus. Kodėl mes negalėtume to siekti?

– Politikai tuo nėra suinteresuoti. Be to, šią funkciją iš dalies atlieka žiniasklaida.

– Taip, tai gali daryti ir žiniasklaida. Bet tai galėtų padaryti ir valstybinės institucijos. Tai būtų vienas iš būdų įkvėpti žmones keistis. Juk matome, kad tik labai nedaug žmonių norėtų įsitraukti į kovą su korupcija. Tas skaičius – vos 15–17 proc. Metų metus balsuojame už susikompromitavusius politikus ar tuos, kurie kelia mums įtarimų. Kai kada žiūrime į juos kaip į savotiškus robinhudus. Bet tai ydingas požiūris.