Šmaikščiu žodžiu aplinkinius nuginkluojantis vyras dalijosi savanoriavimo Ukrainoje ir cirko meno mokymo Lukiškių kalėjime patirtimi ir atskleidė – hobis jo gyvenimą pavertė nesibaigiančiomis atostogomis.
– Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad scena bus Jūsų gyvenimo kelias?
– Viskas prasidėjo penktoje klasėje, maždaug nuo lapkričio mėnesio, kai mokytoja man pasakė: „Tau reikės stoti į aktorinį.“ Tuo metu galvojau – vyresni žino geriau, tad, jei mokytoja taip sako, reikės stoti. Mokykloje dažniau išgirsi replikų: „neišsidirbinėk“, „ką čia darai?“ arba „elkis normaliai“. O čia žmogus tave nukreipia, parodo kelią. Būtent tada ir prasidėjo gilioji savianalizė.
– Mokytoja Jus paskatino eiti į sceną?
– Taip, viskas prasidėjo nuo mokytojos ir pačios mokyklos aplinkos. Ten supratau, kad žodžiu galiu nuginkluoti net penkis žmones, kurie nusiteikę prieš mane agresyviai – tokių situacijų pasitaikydavo ne kartą. Tai man pasirodė be galo svarbu. Jei kalbėtume apie komedijos žanrą, būtent tas gebėjimas valdyti situaciją žodžiais ir vedė mane į sceną.
– Koks esate gyvenime, kai išsijungia kameros ir baigiasi pasirodymas?
– Lygiai toks pats, koks scenoje – niekas nesikeičia. Tačiau žmonės dažnai painioja šį pastovumą su energiniu išsekimu. Scenoje save visiškai ištaškau ir išdaliju kitiems, o paskui turiu vėl susirinkti. Anksčiau į tai nekreipdavau dėmesio, kol pradėjo šlubuoti sveikata. Kai dirbi be sustojimo ir darai 100 darbų vienu metu, galiausiai supranti, kad būtina bent kelioms dienoms pabėgti nuo visų. Išvažiuoti ten, kur galėtum pabūti vienas, vaikščioti po miškus, ką nors meistrauti ar tiesiog ramiai pasikalbėti telefonu.
– Jūsų humoras dažnai balansuoja tarp ironijos ir absurdo. Tai kyla iš Jūsų charakterio?
– Tikrai taip. Tik dabar pradėjau kurti įvairesnį humorą, o jo pateikimas formuojasi iš daugybės dalykų. Pavyzdžiui, žiūriu filmą ar skaitau knygą – skaitydamas iš karto pradedu viską vizualizuoti. Tai padeda formuoti humoro jausmą, savotišką gyvenimo pamatą. Nėra vieno konkretaus šaltinio, kuris būtų mane suformavęs. Tai labiau mozaika iš visko, ką esu matęs ar patyręs. Visos tos detalės susidėlioja galvoje ir galiausiai virsta tuo, ką matote.
Nemesk akmens
– Kaip reaguojate į kritiką?
– Kritikos gaunu daugiausia. Anksčiau galvojau: jei pradėsiu visiems atsakinėti, tiesiog neužteks gyvenimo. Yra puiki kinų patarlė: „Jei pakeliui pradėsi mėtyti akmenis į kiekvieną lojantį šunį, savo tikslo niekada nepasieksi.“ Pradėjęs analizuoti tuos „kritikus“, pamatau dėsningumų. Jie rašo bet ką, nes neturi prasmingos veiklos. Naktimis prirašo krūvą žinučių, o ryte viską ištrina – lieka tik praleisti skambučiai.
– Analizuojate savo kritikus?
– Yra veidotyra, savotiška psichologinė analizė, kai iš veido bruožų sprendžiama apie žmogų – man tai atrodo visiška nesąmonė, pramoga. Tačiau ateityje tikrai reikės specialistų, kurie iš socialinių tinklų anketos apie žmogų pasakytų daugiau. Man tai jau sekasi – iš kelių nuotraukų galiu susidaryti vaizdą. Tai savotiška socialinių tinklų psichologija ar inžinerija. Net iš skelbimo teksto gali suprasti, kas už jo slepiasi: ar ten žmogus, ar nauja sukčiavimo forma. Man labai įdomu, kaip galima pažinti žmones jų nė nemačius gyvai.
– Per gyvus pasirodymus taip pat analizuojate publiką?
– Taip, publiką tiesiog „nuskaitau“. Pirmi žodžiai ar trumpi pokštai yra skirti pasitikrinimui – noriu pamatyti, kokia pavara pradėti pasirodymą. Tai panašu į vairavimą: pradedi nuo pirmos, tada jungi antrą, o pasiekęs tam tikrą greitį – jau ir trečią pavarą. Taip valdomas ir renginys. Labai svarbu viską „prafiltruoti“ – tai gryna psichologija.
Kai atėjau į tą prekybos centrą – tokie surūgę veidai. Atrodo, kad čia yra kalėjimas, o ne ten, iš kur ką tik atvažiavau.
Sudominti pavargusį
– Kaip manote, Lietuvoje žmonės dar moka pasijuokti iš savęs ar labiau įsižeidžia?
– Lietuviai linkę įsižeisti, bet dažnai to neparodo. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto bagažinių turguje vaikščiojau kojūkais. Mačiau, kaip žmonėms sunku prieiti, užkalbinti ar paprašyti nusifotografuoti. Matau jų sumišimą ir sakau: „Taigi matau, kad norite, ateikite čia, pabendrausime.“ Kai pavyksta žmones išjudinti ir viską nufilmuoti, vaizdo įrašą įkeliu į internetą ir tada pasipila žiūrovų komentarai: „Jėzau, čia Lietuva? Atrodo kaip Italija – visi laisvi, juokiasi, pasakoja.“ Lietuvio pirmoji nuostata: „Jei tik yra galimybė manęs nekliudyti, tai ir nekliudykite.“ Tačiau jei jau pavyksta juos atpalaiduoti, jausmas toks, lyg būtų įvykęs didžiulis giminių susitikimas. Aišku, regionai labai skiriasi. Žemaičiai, pavyzdžiui, itin santūrūs. Renginio pradžioje gali atrodyti, kad jie tavęs nekenčia, bet iš tiesų jie tiesiog moka džiaugtis savyje. Jiems nebūtina į išorę spinduliuoti: „Žiūrėkite, kaip man dabar linksma, vos nenumiriau iš juoko.“
– Save įvardijate kaip gatvės artistą.
– Taip, gal labiau kaip gatvės cirko artistą. Anksčiau labai daug dirbdavau gatvėje: Palangoje, Klaipėdoje per Jūros šventes ir kitus didelius renginius. Tai – neįtikėtinai gera mokykla. Sugebėti sudominti po darbų pavargusį pro šalį einantį žmogų ir sustabdyti jį savo pasirodymui 40-čiai minučių ar valandai yra tikras aukštasis pilotažas. Baigęs šią mokyklą, nebebijau faktiškai nieko. Dabar jau perėjau į kitą lygį – drąsiai kalbinu gatvės marginalus ir įtraukiu juos į pokalbį.
Lietuviškas akcentas
– Savanoriauti į Ukrainą vykote jau penkis kartus. Kaip atrodo Jūsų pasirodymai ten?
– Ukrainoje viskas kitaip. Kadangi jos gyventojai yra slavai, gali iškart startuoti aukščiausia pavara. Važiuodamas ten labai bijojau trijų dalykų. Pirmiausia – rusų kalbos. Galvojau, gal tai bus dirgiklis, bet pasirodė priešingai – mano lietuviškas akcentas jiems skambėjo kaip egzotika, tai juos savotiškai žavėjo. Antroji baimė buvo peiliai. Žongliruoju jais, o juk ten tiek daug žmonių, kurie buvo paimti įkaitais ar patyrė smurtą. Trečias dalykas – ugnis. Kai spjauni liepsną, karštis jaučiamas už kelių metrų. Bijojau, kad kariams, išgyvenusiems sprogimus, tai gali sukelti potrauminio streso sutrikimo priepuolių. Pasirodė, kad šie dalykai negąsdina. Man pasakė tik vieną taisyklę: publika neturi pradėti ploti staigiai ir garsiai, nes tai asocijuojasi su apšaudymais. Pradėdavau labai delikačiai, bet greitai suprasdavau, kad galiu atiduoti visą save. Šie žmonės gyvena kare, tad, kad ir ką daryčiau scenoje, tai nebus taip žiauru, kaip jų kasdienybė. Tam tikra prasme tai buvo vieni geriausių mano pasirodymų gyvenime.
– Gal planuojate dar vieną kelionę į Ukrainą?
– Taip, planuoju. Kai nuvažiuoji į Ukrainą, tavimi natūraliai susidomi, tad rudenį ketinu vėl ten vykti. Tik šį kartą norėčiau važiuoti ne vienas, o su komanda. Ten tenka susidurti su milžinišku nuovargiu – tiesiog nespėju atsigauti, o jau vėl reikia dirbti.
Pakvietė savanorė
– Esate vedęs mokymus Lukiškių kalėjime. Kaip kilo tokia idėja?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad Vilniuje paskelbiau apie renkamą vaikų ir jaunuolių grupę cirko pamokoms. Praėjo mėnuo, o norinčiųjų neatsirado – absoliučiai nė vieno. Tačiau mano skelbimą pamatė kalėjime dirbanti savanorė ir pasiūlė: „Gal norėtumėte pabandyti kalėjime?“ Pagalvojau, kad jei jau laisvėje vaikams to nereikia, važiuoju pas suaugusiuosius į kalėjimą. Taip devynis mėnesius po du kartus per savaitę ten lankiausi ir mokiau nuteistuosius. Iš pradžių susirinko virš 20 žmonių, vėliau liko pagrindinė grupė – apie dvylika ar trylika mokinių. Kai kuriuos jų vėliau sutikau jau laisvėje.
– Ar buvo baisu?
– Iškart nusprendžiau niekada neklausti, kas už ką sėdi. Žinojau – jei sužinosiu tiesą, pasąmoningai pradėsiu juos skirstyti į „gerus“ ir „blogus“ ar „blogesnius“. Mano tikslas buvo kitas. Nors jie ten pateko dėl kažko blogo, mano dėka bandė išmokti kažką gero. Juk cirkas sukurtas tam, kad stebintų ir linksmintų. Tiesiog neleidau sau domėtis jų praeitimi, nes supratau, kad tada kai kurių tų mokinių galbūt net būčiau atsisakęs. Man buvo svarbu pamatyti juos kaip žmones, kurie čia ir dabar bando ką nors išmokti.
– Iš šalies gali atrodyti, kad humoras kalėjimuose arba karo paliestose vietovėse yra nesuderinami dalykai.
– Pavyksta suderinti. Tai yra didžiausias egzaminas man kaip artistui. Kaip žmogui – kai kerti Ukrainos sieną iš Lenkijos pusės, ką nors darai nemokamai iš žmogiškosios empatijos. O kaip artistui tavo tikslas – kad kuo daugiau žmonių kuo greičiau atsipalaiduotų ir užmirštų, kokioje aplinkoje gyvena. Pavykdavo tą padaryti. Jei man duotų „Oskarą“ už vaidybą, aš taip nesidžiaugčiau, kaip džiaugiuosi sau įrodęs, kad galiu ten dirbti.
– Ką kaip kūrėjui suteikia tokios vietos ir auditorijos?
– Yra pasaulinių istorinių pavyzdžių. Kaip atsirado „Cirque du Soleil“ – tas žymiausias pasaulio cirkas? Keli gatvės cirkininkai gavo savivaldybės leidimą Kanados Vankuverio mieste porą dienų daryti savo festivalį, kuris papuoštų miestą. Tokia smagi iniciatyva virto vos ne žymiausiu pasaulio cirku. Gal susiklostys ateityje tokios aplinkybės, kad ir man pavyks tokį dalyką padaryti.
Pikti veidai
– Kaip manote, ko žmonėms šiandien labiausiai trūksta?
– Suvokimo, kokie jie yra laimingi ir kaip jiems nieko netrūksta. Tą drąsiai galiu sakyti pabuvęs vien su savo cirku Ukrainoje. Po daugiau nei 100 apsilankymų ligoninėse, matant vaikus, kurie galbūt kitą savaitę visai neprabus, nes liga nugalėjo, atsiranda suvokimas, kad reikia pasidžiaugti šia diena. Lyja lietus – sėdai ne į automobilį, o ant dviračio ir per lietų be striukės nuvažiavai, palei upelį pavaikščiojai, termosą kavos prisipylei arba arbatos išgėrei. Taip išmoksti mėgautis šia diena, nes rytojus gali ir neateiti.
– Žmonės nebemoka džiaugtis paprastais dalykais?
– Taip, ir tai yra labai įdomu. Kai dirbau kalėjime, save pagavau vienoje tokioje situacijoje – iš kalėjimo išvažiavau savo automobiliu į prekybos centrą. Išėjau iš požeminės aikštelės tiesiai į parduotuvę. Kai atėjau į tą prekybos centrą – tokie surūgę veidai. Atrodo, kad čia yra kalėjimas, o ne ten, iš kur ką tik atvažiavau. Jie turi laisvę, gali daryti ką nori, bet vaikšto visi pikti. Patyriau sukrėtimą – tai kur čia kalėjimas? Žmogaus gyvenimas, ta rutina: darbas–namai–parduotuvė. Metai nebeturi savo laiko tėkmės požymių. Nėra rugsėjo ar spalio, o yra Vėlinės, Kalėdos, Velykos, Mindauginės. Pastebiu, kad vasarą kalėdinių dekoracijų niekas nenuima, nes jos tuoj vėl bus. Žmonės patys iš savo gyvenimo padaro kalėjimą.
– Taigi Jūs savo hobį pavertėte darbu?
– Iš dalies taip. Aišku, paskui susimąstai, kas čia per darbas, nes turi nuolat apie jį galvoti, nuolat atliepti, važiuoti. Tačiau yra laisvė. Tai tokia ilgalaikė strategija nuo ketvirtos klasės, kuri pasitvirtino. Matote, man nuo ketvirtos klasės labai nepatikdavo vasaros pradžia. Ji asocijuodavosi su mokinių pataisomis – konkrečiai prancūzų kalbos ir matematikos. Kai trimestre išeidavo trejetas, turėdavau tris savaites vasarą lankyti mokyklą. Lauke saulė, šiluma, obelys žydi, alyvos kvepia, o man reikia eiti į mokyklą ir mokytis to, kas nesisekė. Tada sau pasakiau – mano gyvenimas primins nesibaigiančias vasaros atostogas. Taip ir yra. Renginiuose dirbu tik kokias šešias dienas per mėnesį, o likusį laiką darau, ką noriu: važinėju po ligonines, po blusturgius, šiukšles renku, neišlendu iš miško, sportuoju, maudausi žiemą ar vasarą. Tai ir yra laisvės pojūtis, kurio labai norėjau ir kurį realizavau.
(be temos)
(be temos)
(be temos)