Ketvirtis amžiaus prabėgo nuo garsiojo mitingo, kai būrys drąsuolių prie A.Mickevičiaus paminklo pasmerkė Molotovo-Ribbentropo susitarimus. Apie tai – pokalbis su Lietuvos laisvės lygos lyderiu 84-erių Antanu Terlecku.

– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitingo vertinimas per kelis nepriklausomybės dešimtmečius? Regis, mitingui dabar teikiama vis didesnė reikšmė? Ir minėjimai solidesni.

– Taip, pasikeitė. Tiesiog lig tol buvo beveik tik tylėta. Visų pirma – Lietuvos laisvės lygos įvertinimas. Po truputį viskas keičiasi. Gal todėl, kad laikas mirti jau man? Tai dabar suskubo minėjimus organizuoti. O gal dėl to, kad valdžioje kiti žmonės? Šiaip visada minėdavo tik Sąjūdžio sukaktis, nors jis susikūrė dešimtmečiu vėliau nei Lietuvos laisvės lyga. Tai negarbinga. Dabar viskas pasikeitė. Šios savaitės minėjimai tikrai buvo garbingi. Tik štai aš, kalbėdamas, kaip matėte, jau nelabai įskaičiau savo rašto...

– Vis dėlto šią savaitę Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis savo kalboje kaip tik pabrėžė, kad mitingas, apie kurį kalbame, davė pagrindą Sąjūdžiui?

– Taip jį kalbant girdžiu pirmą kartą. Ačiū jam, kad jis jau pabudo ir taip pakalbėjo. Sakyčiau, pirmą kartą taip. O buvo laikas, kai man neleisdavo į jų (Sąjūdžio – red. past.) mitingą ateiti. Ir būdavo nurodymas iš vadovybės manęs neįleisti. Gerai, kad V.Landsbergis dabar atsiminė. Kodėl Laisvės lyga visąlaik buvo minėjimų paraštėse? Čia, matyt, nuo šalies vadovybės priklauso.

– Istorikai aiškina kiek kitaip: į mitingus Sąjūdis jūsų neleisdavo, nes buvote pernelyg radikalūs. Ir tai, kad kovojant Laisvės lygos stiliumi nepriklausomybė nebūtų iškovota. Reikėjo diplomatijos, nuosaikumo – o sąjūdininkai taip ir veikė.

– Ne tai. Čia pavydas. Mes drąsiai kalbėjome. Sakydavome viską, kaip yra, o jie (Sąjūdžio žmonės – red. past.) bijodavo. Ir viskas. Tiesiog bijodavo pasakyti. 1989 m. jie Kaune minėjo Vasario 16-ąją, priėmė rezoliuciją, bet joje nė žodžio apie nepriklausomybę nebuvo... Mes, Lietuvos laisvės lyga, jokių vizijų nekūrėme. Svarbiausia mums buvo nepriklausomybė. O kaip bus paskui – žiūrėsime. Niekas Lietuvoje, išskyrus komunistus, apie ateitį per daug negalvojo. Taip pat ir Sąjūdžio veikėjai.

Mes niekada nesakėme, kad Lietuvos laisvės lyga iškovojo nepriklausomybę. O Sąjūdis visada pabrėždavo, kad jie pirmieji, jie laisvę iškovojo. Mes tvirtinome, kad didžiausią vaidmenį suvaidino partizaninis judėjimas. Tai fenomenas, kurio nebuvo Latvijoje ir Estijoje – jie tuo pasigirti negali, tad šiandien dėl to ten tiek rusakalbių. Matyt, Sąjūdis taip elgėsi iš pavydo.

– Grįžkime prie garsiojo mitingo. Kaip jūs tada, 1987-aisiais, vertinote jo reikšmę? Juk pirmąsyk buvo imtasi viešo veiksmo – manifesto.

– Tada negalvojome, kad reikia bijoti. Aš jau aštuonerius metus buvau atsėdėjęs už tą paktą. Taigi sau pasakiau: negi dabar jau čia kas bus? 1987 m. gegužę mane buvo išsikvietę trys KGB pulkininkai. Ir jau tada mačiau, kad jie jau nebe tie, kokie buvo anksčiau. Jie ten ir juokavo, ir grasino, bet veikimas jau buvo kitoks.

1979 m., kai mane pasodino, KGB veikėjai buvo šiurkštūs, o tada pamačiau, kad viskas pasikeitė. Vieno KGB tardytojo žmona netgi buvo mano bendradarbė. Kai mane tardydavo, ji jam paskambindavo ir klausdavo: "Ką, Antaną tardai?" ir perduodavo man linkėjimus. Aš irgi padėkodavau. Taigi viskas buvo pasikeitę.

– Akivaizdu, kad kagėbistai, priešingai nei komunistų partija, juto laiko pulsą?

– Juto. Tikrai juto. Viename KGB skyriuje buvo penki tardytojai. Mane tardydavo tik vienas jų. Ir kartais ateidavo jo viršininkas. O kai nieko nebuvo, tardytojas pasiliko vienas ir man pasakė: "Nacionalistai labai norėdavo įkąsti tarybų valdžiai, bet jiems taip ir nepavykdavo, o va kai jūs, Lietuvos laisvės lyga, liečiate klausimus, tai tiesiai į dešimtuką." Jie patys pripažino, kad tas mitingas suvaidino labai didelį vaidmenį.

– Jūs pats atsakėte į klausimą, kodėl to mitingo čekistai neišvaikė?

– Turbūt toks buvo Maskvos nurodymas. Nežinau. Na, jie žinojo, kad aš jau pavargau. Žinojo, kad mitinge nesiruošiu kalbėti. Patys aktyviausi – aš ir Vytautas Bogušis – jame nekalbėjome. Gal galvojo, kad kurie nors kiti kalbės arba tokių išvis neatsiras.

– Kaip įvertinote mitingą jam pasibaigus? Laikėte pavykusiu?

– Taip, laikėme pavykusiu. Mitingo išvakarėse atėjo čekistas Česnavičius ir KGB generolų vardu įspėjo, kad jame nedalyvaučiau. Aš pasakiau: "Ką jūs čia jaudinatės dėl to mitingo? Ne tiek daug jau žmonių susirinks, o po metų jūs patys pamatysite, kad tokius mitingus reikia leisti." Nuspėjau kažkaip. Ir po metų Vingio parke šimtatūkstantinius mitingus rengti pradėjo Sąjūdis.

– O kaip jūs sužinojote apie slaptuosius Molotovo-Ribbentropo protokolus?

– Apie juos žinojau jau senų seniausiai. Apie Molotovo-Ribbentropo susitarimus buvo rašoma Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje. Be to, pranešdavo per užsienio radiją. Pažinojau vieną specialaus archyvo, kur praktiškai ne visus įleisdavo, vedėją. Labai drąsi moteris buvo, Smetonos laikais sėdėjusi už komjaunimo veiklą kalėjime, tokia žydė Estera Bajoraitė, tai ji man duodavo tą enciklopedijos tomą parsinešti namo. O visos kitos, lietuvaitės, kurios ten dirbo, neduodavo.